1. Tostai
2. Tostai apie vyrus

Gražiausi tostai apie vyrus visoms progoms bei užstalės palinkėjimai vyrams įvairiomis temomis.

---

Vienas padišachas labai mylėjo svetimas moteris. Artimieji bandė jį atkalbėti ir įrodinėjo gašlumo pragaištingumą…
Padišachas turėjo gražią belaisvę. Jis ją mylėjo. Tačiau ir ji greitai nusibodo. Belaisvė valdovui ir sako:
– Atiduok mane tam dvasiškiui, kuris visada tave moko vengti moterų. Tuomet ir paaiškės, ar tikrai nuoširdūs jo patarimai. Padišachas taip ir pasielgė. Belaisvė dvasiškiui labai patiko. Jis visaip stengėsi, kad ji tenkintų jo norus… Tačiau toji atkakliai nesutiko. Pagaliau po ilgų kalbų ir išvedžiojimų gražuolė pareiškė:
– Jeigu nori laimėti mano palankumą, leisk tave pabalnoti ir ant tavęs pajodinėti.
Vargšas įsimylėjėlis sutiko. O belaisvė slapta pranešė visa tai padišachui. Tada ji užsirangė ant dvariškio nugaros ir ėmė jį keturpėsčią vaikyti. Tuo metu įeina padišachas ir nustebęs klausia:
– Juk tu visada patarinėjai vengti moterų… Kas gi tau pasidarė?
– Aš tau patarinėjau todėl, kad ir tavęs nepaverstų asilu, kaip mane pavertė, – susigėdęs atsakė dvariškis.
Tad pakelkime taures. Vyrai, klausykite ir įsidėmėkite: moterų nemylėkite aklai, jei nenorite virsti asilais.

---

Vasaros sodas. Nuošalus suolelis. Sėdi vieniša porelė. Jis jau ilgai gyvenęs. Ji jaunutė.
– Mano mieloji, mano geroji, – čiulba jis saldžiai. – Daug nekalbėsiu… Einu tiesiog prie reikalo. Pupuliuk, aš prašau jūsų rankutės ir būti mano antrąja puse.
– O ar kalbėjote su mano mamyte?
– Kalbėjau, kalbėjau, – spaudžia jis josios rankutę. – Brangioji, aš su jūsų mamyte kalbėjau prieš dvidešimt metų… Bet tada aš jūsų dar nepažinojau!
Pakelkime taures už vyrus, branginančius savo jaunystę.

---

Tai įvyko Kinijoje. Vienos apylinkės viršininkas sužinojo, kad jo valdomosios srities vyrai bijo savo žmonų. Norėdamas pats tuo įsitikinti, jis įsakė aikštėje iškelti dvi vėliavas – geltoną ir mėlyną. Po to viršininkas sušaukė visus vyrus ir įsakė sąžiningai pasakyti, ar jie biją savo žmonų. Už melagingą parodymą buvo pagrasinta nubausti mirtimi.
– Tie, kurie bijo savo žmonų, atsistoja po geltona vėliava, o tie, kurie nebijo, – po mėlyna! – pasakė viršininkas.
Visi vyrai sustojo po geltona vėliava. Tik vienas liesas žmogelis atsidūrė po mėlyna.
– Bent vienas vyras narsus! – apsidžiaugė viršininkas ir paklausė žmogelio, kaip jis tapęs toks narsus. Šis atsakė:
– Didžiai gerbiamas viršininke, aš atsistojau po šia vėliava vien todėl, kad mano žmona uždraudė eiti ten, kur susirenka minia.
Tad pakelkime taures už tuos, kurie tikrai nebijo žmonų.

---

Vaikinas, norėdamas išvengti karo tarnybos, sugebėjo įtikinti gydytoją, jog jis esąs visiškas trumparegis. Ir štai tą patį vakarą tas vaikinas nuėjo į kiną. Didžiausiam netikėtumui ir siaubui jis pamatė, kad šalia sėdi ta pati gydytoja, pas kurią jis lankėsi ryte.
Valandėlei vaikinas tarsi suakmenėjo. Jo mintys lakstė it patrakusios ieškodamos išeities iš susidariusios situacijos. Kiek padvejojęs vaikinas ramiai paklausė:
– Atleiskite, ponia, ar nepasakytumėte, kada šis autobusas išvyksta į Alytų?
Tad pakelkime taures už tuos vyrus, kurie greitai sugeba orientuotis gyvenime.

---

Išgerkim už bučinį, kurį sugalvojo vyras, kad užčiauptų moteriai burną…

---

Prie lango stovi vyras su žmona ir šnekučiuojasi.
– Žiūrėk, – sako žmona, – koks rūpestingas vyras – skalbinius nuo virvutės surenka!
– Gal ir rūpestingas…– sutinka namų šeimininkas. – Bet skalbiniai, kuriuos renka – mūsų.
Pakelkime taures už rūpestingus vyrus.

---

Ponai, šiandien pakalbėkime apie meilę. Sakoma: prancūzas turi ir žmoną, ir meilužę, bet myli tik žmoną. Žydas turi ir žmoną, ir meilužę, bet myli tik mamą. Rusas turi ir meilužę, ir žmoną, bet myli tik degtinę. O mes pakelkime taures už brolį lietuvį, kuris nespjauna į rusišką degtinę Prancūzijoje, Vokietijoje derasi kaip žydas, Izraelyje keikiasi kaip rusas ir visada sugrįžta į tėvynę mamos, žmonos ir meilužės džiaugsmui.
Tad išgerkim už keliaujančius vyrus verslininkus.

---

Uzbekas vedė našlę. Po vestuvių žmona atidarė skrynią ir parodė savo brangenybes. Paskui iš skrynios kampo ištraukė keletą naktinių kepuraičių.
– Kam jų tiek daug? – nustebo jaunikis.
– Tai mano buvusių vyrų kepuraitės, – paaiškino ji. – Nė vienas iš jų nesulaukė nė dviejų vedybinio gyvenimo metų: jie mirė.
Tai išgirdęs jaunuolis nusitraukė nuo galvos kepuraitę, sviedė ją žmonai sakydamas:
– Vardan Alacho! Paimk tu šią kepuraitę ir palik mane ramybėje. Mano vargšė motulė neturi kito sūnaus, tik mane vieną! – tai pasakęs jis davė kojom valią.
Tad pakelkime taures už tuos vyrus, kurie laiku pastebi šeimyninio gyvenimo nelaimę!

---

Susirinkęs būrelis žmonių užgesinę šviesą bando iššaukti dvasias. Viena našlė išsikviečia savo vyro sielą ir klausia:
– Ar tikrai tai tu, mano brangusis vyreli?
– Taip, tai aš! – pasigirsta kimus balsas.
– Sakyk, mielasis, ar tau geriau dabar, ar kai mudu kartu gyvenome?
– Dabar.
– Džiaugiuosi, aukseli. Vadinasi, dabar tu danguje.
– Ne, pragare! – pasigirdo atsakymas.
Tad pakelkime taures už tuos, kurie šiame gyvenime nesurado šeimyninės laimės.

---

Į seksopatalogijos kabinetą įeina suvargęs vyriškis.
– Pone daktare, virpančiu balsu pradeda pacientas, kas man galėtų būti? Kai aš su žmona… tai pirmą kartą man labai karšta, o kai sugalvoju antrą kartą, tai labai šalta.
– Keista! – susimąsto gydytojas. – Atsiveskite žmoną, reikia su ja pasikalbėti.
Kitą dieną žmona pasakoja:
– Pone gydytojau. Čia nieko keisto ir nesuprantamo nėra… Kai mano vyras pirmą kartą su manimi… tai buvo liepos mėnesį, o antrą kartą – sausio pabaigoje.
Pakelkime taures už tai, kad vyrai nejaustų temperatūrų skirtumo!

---