Anekdotai

Artėja Kalėdos. Mama nusiveda Petriuką į žaislų parduotuvę, kur pažada parodyti Senelį Šaltį. O Petriukui, aišku, tas ne galvoj, ir jis, vos įėjus į parduotuvę, puola prie ten pastatyto žaislinio arklio, užšoka ant jo ir ima joti. Na, arkliukas tam ir pastatytas, kad vaikai galėtų pasidžiaugti, tad mama leidžia Petriukui kelias minutes pajodinėti, tačiau Petriukui to neužtenka. Jis joja 10 minučių, paskui dar 10, 20, puslavalndį... Mama, jau užveikta, ima įkalbinėti Petriuką nulipti nuo arklio, žada visokių žaislų, Senelį Šaltį, ir t.t., ir t.t.. Niekas nepadeda. Prie mamos prisijungia ir pardavėjos, bet visi įkalbinėjimai Petriukui nei motais. Galų gale, jau po poros valandų, kai mama visiškai nusivilia, prie jų prieina Senelis Šaltis, ir sako:
- Gal aš galiu jums padėti?
- Ką jau čia padėsi... Nors, pabandykite...
Senelis Šaltis prieina prie Petriuko, pasilenkia ir kažką sušnibžda. Petriukas iš kart nušoka nuo arklio, pribėga prie mamos ir įsikimba jai į ranką. Visi laimingi. Mama su Petriuku pareina namo ir ima klausinėti, ką gi jam pasakė Senelis Šaltis. Po ilgų klausinėjimų Petriukas galų gale pasako:
- Jis pasakė: "Klausyk, snargliau, jei tuoj pat neišsimėši iš čia na*ui nuo šito sup**to arklio, tai taip vošiu tau į snukį, kad iki armijos neužgis!".