1. El. atvirukai
2. El. vardadienio atvirukai

Gražiausi elektroniniai vardadienio atvirukai ir elektroniniai sveikinimai vardadienio proga. Padovanok išskirtinį el. atviruką su vardadieniu.

---

Teisia vyriškį už tai, kad jis pro trečio aukšto langą išmetė šaldytuvą, kuris krisdamas nukirto žmogui koją.
– Kaltinamasis, – sako teisėjas, – papasakokite, kaip viskas buvo.
– Grįžtu rytą iš komandiruotės, – pradeda dėstyti kaltinamasis, – įeinu į kambarį… Žmona išsigandusi, visa perbalusi kaip drobė balčiausia… „Kur jis?“ – supykęs klausiu. Ji tyli. Matau, į kiemą vedančios durys atviros. Puolu prie lango, atidarau, žiūriu, jis – štai va šitas, kuris skųstis nesigėdija… Jis, savo nuogybę tik trumpikėmis pridengęs, bėga pro langą. Aš susijaudinęs griebiu šaldytuvą ir metu jam ant galvos. Gaila, nepataikiau, šaldytuvas tik koją prispaudė.
Teisėjas žvilgtelėja į nukentėjusįjį:
– Žodis jums!
Nukentėjusysis prieina šlubuodamas ir sako:
– Ponai teisėjau, kasryt, prieš eidamas į darbą, aš bėgioju… Gegužės dvidešimtąją, kaip ir visada, ryte risnoju savo maršrutu… Staiga iš viršaus kažkas švilpia. Dirsteliu aukštyn… Jergutėliau, šaldytuvas lekia. Vos spėjau išsisukti…
Į salę už parankės įveda vyrą. Jo rankos ir kojos sugipsuotos. Liudininkas sako:
– Sėdžiu aš ramiai šaldytuve…
Tad pakelkime taures už tuos, kurie savo namuose neturi visų nelaimių kaltininko – šaldytuvo.

---

Tegul krikšto žvakutės liepsnelė
Niekada neužgęsta tavo širdyje.
Tegul apšviečia tavo kelią
Ir atsisipindi akyse.

Tegul tavo gyvenimas bus tiesus
Kaip aukštyn besistiebiantis medelis,
Ir paprastas kaip vyturio giesmė.

---

Žmona nekantriai laukia iš restorano pareisiančio vyro ir sako:
– Sūneli, pažiūrėk, gal jau pareina tėtukas?
Berniukas žvilgteli pro langą ir džiaugsmingai sušunka:
– Tėtukas, tėtukas eina!
– Kuria puse?
– Abiem! – atsako vaikutis.
Pagaliau įvirsta girtas vyras. Žmona užsipuola:
– Tai kodėl taip vėlai pareini namo?
– O kuri dabar valanda? – vos apversdamas liežuvį klausia jis.
– Dešimta.
– Ryto ar vakaro?
– Ryto.
– Šiandienos ar rytdienos?
Žmona ima raudoti:
– Ir kodėl tu geri degtinę?
– Kad ji skysta, tai ir geriu. Jeigu būtų kieta – graužčiau!
Tad išgerkime už tai, kad degtinės nereikia graužti.

---

Susirinkusi šeima tariasi, kur praleisti atostogas. Sūnus ir sako:
– Aš tai su didžiausiu malonumu vykčiau ten, kur seniai bebuvau.
– Puiku, – atsakė tėvas. – Še pinigų ir nueik į kirpyklą.
Prieš atostogas visada iškyla papildomų rūpesčių. Vyras susirūpino, kur palikti vaikus atostogų metu.
Žmona pataria:
– Vaikus paliksime pas mano mamą, šunį duosime pasaugoti kaimynui, o katę paims mano draugė.
– Brangioji, jeigu bute bus tylu ir ramu, tai kurių galams mums kur nors važiuoti. Kuo puikiausiai galėsime pailsėti ir namie.
Bet ne visi vyrai atostogauja su žmonomis. Šit vyras išvažiuoja į Palangą. Žmona lydi jį į stotį.
– Ar būsi man ištikimas? – klausia ji.
– Na ir paklausei? Kas aš – pranašas, ar ką?
Pakelkime taures už atostogaujančiuosius, kad jie laiką leistų be rūpesčių.

---

Vienas suvalkietis prisiekė trejetą metų neimti į burną svaigalų. Nelaimei, tądien jis buvo pakviestas į laidotuves, kur degtinė upeliais tekėjo… Naujasis abstinentas pasiskundė savo kaimynui. Šis ir sako:
– Žinai ką! Gerk šešerius metus kas antra diena, tai ir bus treji blaivybės metai. Taigi šiandien gerk, o rytoj ne.
Suvalkiečiui patarimas labai patiko. Jis gerokai prisisiurbė, tvirtai pasiryžęs rytoj negerti. Bet kaip tyčia rytojaus dieną jį pakvietė į pirmagimio krikštynas. Nelaimingas suvalkietis vėl išliejo širdies gėlą stalo kaimynui. Šis jį nuramino: – Dalykas labai paprastas… Kam tau gerti šešerius metus kas antra diena, jeigu tu gali gerti dvylika metų kasdien… Juk bus tas pat.
Suvalkiečiui patarimas labai patiko.
Taigi pakelkime taures už gerus patarimus.

---

Brangieji,

Šiandien Dievo Gailestingumo šventovėje

aš gavau pačią gražiausią ir brangiausią Dievo dovaną – krikštą.

Ačiū, kad tokią man svarbią gyvenimo dieną esate su manimi.

Mano mažutės dienos —
Saulės anksti myluotos,
Tarsi laukų purienos —
Ryto rasa apklotos.

Dar visiškai neilgas
Mano pačios takelis.
Aš — kaip bitutė — pilkas
Mažas mamos paukštelis.

Lai debesėliai renkas,
Lai nepiktai grūmoja —
Švelnios mamytės rankos
Mano dienas globoja.

---

Kas tai yra – žinote. Tai tokia ypač išdykusi ir linksma šventė, kai dūksta vienos merginos. Arba rimtos, ištekėjusios, vaikų prisigimdžiusios mamos.

Nebūtinai tai turi būti prieš vestuves, nors tikrasis mergvakaris būtent tada ir būdavo.

O mes, išdykėlės panelės, ir šiaip tokių vakarėlių prasimanydavom. Na, ir prisidūkdavom…

Iki paryčių šokdavom ir plepėdavom, burdavom ir bijodavom, verkdavom ir dainuodavom, persirenginėdavom ir vaidindavom, net kartą ketvirtame aukšte lipome iš balkono į balkoną… Kai buvome netekėjusios…

Dabar jau gabaliuką laiko nuvalgė šeima – mano mielieji vyras ir vaikučiai. Ir mano jaunystės išdykėles ištiko tas pats likimas. Taigi nemažą laiko dalį per šventes mes leidžiame jau didesnėje kompanijoje – su draugų ir draugių šeimomis. Smagūs tai būna savaitgaliai. Suvažiuoja kelios mielos šeimynėlės – mama, tėtis ir vaikučiai. Tiksliau – mama, vaikučiai ir dar vienas didelis vaikas.

Ir prasideda – „Motin, kuris mano rankšluostis?" Kitame gale kažkoks tipelis su barzda – „Mamyte, aš einu pasimaudyti, tu Kaziuką pažiūrėk, gerai?" – ir dingsta vandeny kaip į vandenį…

Kiti trys „dideli vaikai" prie medžio parimę kažką jau už marškinių slepia. Ten tie, kur labai tų „mamyčių" bijo, bet dar labiau alaus nori. Prieš laiką. Dar juk ne vakaras.

Pasitaiko vienas kitas tipelis, kuris mėgsta prie laužo trepinėti. Tas tai mums, mergaitėms, patinka. Jis niekur nestraksi, nebent malkelių. Visą vakarą kūrena, dešrelių kepa, o rytą pats pirmas jau pusryčių kaičia. Gal net ir kavos išvirs, jeigu ras, kur tokia gali būti. Pietums vėl keps kokios mėsos. Laužas dūmuliuoja visą dieną, kvepia skaniai. Vyrukas vis rūpinsis ugnele, kol ir jis pasiduos gamtai, kažko bus prisikvėpavęs ar prisiragavęs iš neapdairiai kurios nors „mamytės" paliktų atsargų.

O mes, „bobos"!!! Kaip elgiamės!!!

Prieš tokį šventinį savaitgalį – kas centnerį mėsos namo parvelka ir dar pamarinuoja?! Dešrytės, pomidoriukų, dar ir degtinytės pačios į krepšį sudedam. Viskas visiems sugalvota, paimta, sudėta – kojinytės, kamuoliukai, „maudymukai"…

Tie, atvažiavę, tik už meškerės, kamuolio, rakečių, kortų, alaus ar dar ko nors – ir nusimuilina. O ką? Visos „bobytės" pačios vairuoja, jei kas, „lavonėlius" surinks ir parveš… O kokie jie solidarūs – kartu lošia, kartu žuvaut, kartu prie laužo. Ir plepa plepa tarpusavyje, neįsiterpsi. Jie ilsisi po sunkios savaitės. Jiems mūsų kaip ir nėra. O mes, nepavargusios, visą savaitę ant šonų prisivarčiusios, ten ten zujam.

Kazys šokdina savąją – „Motin, kur mūsų kamščiatraukis?" Jeigu jis mūsų, tas kamščiatraukis, kodėl iki šiol vyriškis nežino, kur jis. Arba mažasis Kaziukas pribėga uždusęs ir klausia – „Mama, ar galiu suvalgyti bananą?" Na, iš kur toks mandagumas, namie tris praryja nepaklausęs.

Petras „lūžta" pats pirmas. Jam būna du vakarėliai – vienas, kada tik atvažiuoja ir „atsipalaiduoja", antras – su visais, bet trumpai. O Zitutė, jo žmona, vis seka ištempusi kaklą, ar dar vaikšto, ar kur neišsivoliojo, ar nepaklydo, ar jau nešti guldyti. Seniau paslapčia vis gnybdavo jam į šoną ir atiminėdavo butelius, dabar žino tikslų laiką ir normą, todėl ramiai sulaukia „kondicijos" ir paguldo. Bet ar tai pats įdomiausias savaitgalio užsiėmimas?

O manasis – Povilas…Kartą paprašiau atvežti bulvių. Nepraeina nė 10 minučių, apsisukęs grįžta. Mašina dūmija, pypsi, kratosi visa. Lempos žybsi, vos velkasi. Ateina galvą krapštydamas ir sako: „Gal tu gali, brangioji, į kiemą išeiti ir pažiūrėti, kas ten su ta mašina… Gal dirželis?"

Atsidarau dangtį – na, žinoma, dirželis…

Na, ir nusprendžiau – sukviesti mergvakarį.

Nesvarbu, gimtadienis ar ne – šį savaitgalį ir be vyrų!!!

Ir dar taip puikiai sutapo – Kazys negali, jam varžybos, Petrui – komandiruotė, Povilui – kažkoks svarbus susitikimas. Pagaliau mes pabūsime tikrai vienos. Nieko neįprasta – viską pasidarome pačios, tik dabar nereikės sukti galvos, kur jo rankšluostis, ar dar neįkrito į tvenkinį.

Kaip gera vienoms pirtyje. Juokiamės ir juokiamės, net nesuprantu, kodėl. Ir apie ką kalbame – neaišku. Gal apie juos… Bet jų nėra ir nėra jokios konkurencijos. Visos gražios, grynos, nepasidažiusios. Nė vienos nekamuoja kompleksas patikti, įtikti, bijoti.

Daiva nelipa niekam ant kelių, nes tų kelių nėra. O kokia ji, pasirodo, miela ir simpatiška (kai jų nėra).

Izolda nekrūpčioja, pasiėmus taurę vyno, kad jis pamatys, jis lieps padėti ar jau važiuoti namo, šaipysis iš jos pasakojimų ir elgesio. Ji tokia rami, svajinga ir graži.

Irma netampo palaidinukės ant apvalaus pilvuko – jos mums nereikia ir po pirties. O kaip smagiai ji moka kvatotis iš vaikystės pravardės „Plunksnelė". Tai – ne Petro priekaištingas žvilgsnis, siekiant antro tortuko gabalėlio, tai – mūsų, mergaičių, apvalus stalas – valgysim, kiek norėsim.

Kokiu greičiu mes kalbame – nustatyti sunku. Ekspertas turėtų būti moteris!!!

Zita mala apie praėjusius siaubingus dvyliktokų egzaminus, kurie suėdė krūvas motinų nervų. Ir kokie gi, atsiprašant, balvonai kasmet keičia tą egzaminų tvarką, ir kur reikės kišti savo pagranduką – mokyklos visos baisios!!! O Irma jai aiškina apie batelių bei rankinuko derinimą ir kokį šlamštą vėl nusipirko. Izolda dar žvali, nors bando žvilgčioti į dangų – lyg iš ten nusileistų jis.

Danguje tik mėnulis ir toks gražus, kad nėra čia ko dūsauti.

Aš jau surankiojau visas lėkštes ir maistą. Nei čia daug valgėm, nei mačiau, kas indus suplovė. Niekur nesivolioja „šiltutis draugas", vaikai seniai nuprausti ir ramiai miega. Aprimo ir mūsų juokeliai. Net ir išdykiausia mūsų Daiva nebešoka kaip Džeimso Bondo mergina… Taip gera paryčiais tyliai pasėdėti.

Kažkuri paleidžia mažytį prisiminimų paukštį, kaip pernai Povilas su Kaziu nešė Irmą per upelį – mat ji buvo susižeidusi koją. Kažkuri pypteli, kad labai norėtų išsimiegoti savo lovoje. Gerai, kad neprideda – su savuoju…

Rytą mūsų kaime padaugėja mašinų. Mane pažadina šurmulys ir riksmas:

– Motin, kur pagaliau ta mūsų kava, – pasigirsta žvalus bosas, ir aš džiaugsmingai konstatuoju sau, kad jie sugrįžo. Bus kas parveža namo, bus kas suvalgys likučius, bus kam eiti su Kaziuku žuvauti, dar reikėtų pataisyti tvarte elektrą – lemputė vakare mirksėjo…

---

---

---

---