1. Mintys, frazės, posakiai
2. Posakiai ir sparnuotos frazės

Įdomūs posakiai ir populiarios sparnuotos frazės visomis temomis. Įžymių žmonių posakiai.

---

Esu, kas esu (lot. Sum quod sum) sakoma, akcentuojant savo individualumą ir nenorą paisyti patarimų keistis. Posakio autorius – šv. Augustinas (Aurelius Augustinus, 354–430), pasak kurio, tai buvę apaštalo Pauliaus žodžiai.

---

Aukso kalnus žadėti (lot. Montes auri polliceri) vilioti ką nerealiais pažadais; daug žadėti, bet netesėti. Posakio autorius – romėnų dramaturgas Terencijus (Publius Terentius Afer, 195–159 pr. m. e.), pavartojęs jį komedijoje „Formijonas“.

---

Menas yra gyvenimas aukštesnio laipsnio. Jis teikia daugiau džiaugsmo, bet ir greičiau suryja. - T.Manas

---

Tarp žmonių gyvenk taip, lyg Dievas tave matytų. Kalbėk su Dievu taip, lyg žmonės tave girdėtų. – Seneka.

---

Blogio šaknis, kokių nors ydų, negerovių, blogo elgesio priežastis ar šaltinis. Posakis perfrazuotas iš Biblijos: „Savęs klausiate: ‘Kaip mes galime labiausiai priblokšti?’ ir: ‘Jame glūdi nelaimės šaknys!’“; „Visų blogybių šaknis yra godulystė“. Lietuvių publicistikoje pasitaiko ir šio posakio parafrazė „Išrauti blogį su šaknimis“.

---

Kur moteris yra – tylos nėra. – R. Rolanas.

---

Yra aukščiausias taškas, kur menas, gamta ir dorovė susilieja. – Š. O. Sent Bevas.

---

Grožis – spindulys iš dangaus, temdantis mums protą. – T. Kambelas.

---

Daug yra mokytojų, bet tik nedaugelis didžiadvasiai. – Mo Ti.

---

Snobas (angl. Snob) prasčiokas, pabrėžtinai pretenduojantis į rafinuotą skonį ir manieras, turintis turtingą buitį, bet skurdų intelektą bei dvasinį pasaulį. Buvo priimta manyti, kad žodis kilęs iš santrumpos s. nob. (lot. sine nobilitate ‘be aukštos kilmės’), kuria anglų aristokratai svečių sąrašuose esą pažymėdavę asmenis, neturinčius titulų. Tačiau pirmą kartą žodis snob britų raštuose pasirodęs XVIII a. gale ir reiškęs batsiuvį ar jo pameistrį. Maždaug tuo pat metu šiuo žodžiu Kembridžo studentai metaforiškai ėmę vadinti visus nestudentus, nepriklausomai nuo jų kilmės ar turto. XIX a. pradžioje žodžio reikšmė susiaurėjo: juo vadinti žemesnio socialinio sluoksnio atstovai – tiek žinantys savo padėtį ir susitaikę su ja, tiek beždžioniaujantys aukštesniojo sluoksnio manieras, kalbą ir estetinį skonį.

---