Plaukuose jau sužvilgo sidabras, Bet tai nieko – gražesnis tapai. Tavo meilės šypsnių paliesti Dideli juk užaugom vaikai. Aš už daug ką turiu tau dėkoti: Ir už meilę, kurią man davei, Ir už tai, kad išmokei šypsotis, Ir už tai, kad beslystant laikei.
Pasaulis toks didelis, tiek daug kelių… Juose pasiklysti man būtų baugu, Tačiau su tavim aš keliaučiau visur Mus žmonės pamatę sakytų: “kur Tas linksmas vaikutis su savo tėčiu, Ar jiedu nebijo piratų piktų?” O aš atsakyčiau: “Tėvelio ranka bet kokį begėdį sutramdytų. Va! Jisai dar teisingas, švelnus ir dosnus, Štai toks mano tėtis – be galo šaunus!”
Kai mažytė buvau, supavai liuliavai... Kai suaugus tapau, patarimų davei. Prie tavųjų pečių tartum sienos tvirtos Prisiglausti galiu ir dabar nuolatos.