Vaikštinėjom dviese po pievą, svarstėm klausimą itin įdomų: ar Adomas sugundė Ievą ar Ieva pirmoji Adomą? Ir abu ant žolės parkritom... po minučių su N sekundėm, klausinėjom vėl viens kitą: tai kuris gi kurį sugundėm?
Trim dalykais pasižymi žmogus: Siela, protu ir kūnu. Sielos trauka gimdo draugystę, Proto trauka - pagarbą, Kūno trauka - geismą. Susijungus visoms trims gimsta Meilė..
Kelionė - prasideda nuo žvilgsnio, Jis uzkabina.. Ties viduriu susipažinimas.. Pabaigoje prisirišimas.. O už pabaigos amžinybė.. Buvimo kartu ir nerelybei apsakomo jausmo.. Meilės.. Tai kelionė į laimę - tavo širdį.
Prieblanda, aplink tyla... tavo lupos, jos jau čia... prisiglaudžia, nuramina, vėl užkaitina, vėsina... tam nėra jokiu ribų - tai lyg jūra be krantų...
Meilė – tai visuomet atviras glėbys. Jei plačiai išskėsi rankas – leisi meilei laisvai, kada tik panorėjus, ateiti ir išeiti, nes ji juk vis vien taip darys. Bet jei suspausi meilę glėbyje, netrukus atsitokėsi, kad laikai tik patį save.
Ar atmeni kvailystes, mano drauge, kaip lietuj lyjant verkė medis, o mes stovėjome po lapais ir gaudėm lūpom ašaras vaiškias.. Ar atmeni, nepastebėjom, gulėjom žolėje apsikabinę ir negalėjom pakilti aukštyn.. nes vystančias žoles ir mūsų plaukus, suaudė vėjas į rudeninį kilimą, norėjom garsiai šaukti "kylame!", tačiau gulėjome prie žemės ne vinimis, o ašaromis prikalti..
Įsivaizduok saulę, be šviesos… man tai Tavo veidas be šypsenos. Įsivaizduok mėnėsį lietaus… tai Tavo ašara mano delnuos. Įsivaizduok dangų, be žvaigždžių… tai Tavo liūdesio pilni jausmai. Įsivaizduok, mane, be Tavęs… ir šalia niūrų pasaulį. Gerai, kad Tu tą niūrumą blaškai.