Nuo šiol per pusę duonos riekę, Per pusę džiaugsmą, nerimą pusiau, Lai negandos už vartų pasilieka, Juk žmogų vienišą užpult lengviau. O mes kartu! Mes drąsūs, mes laimingi Dvi žvaigždės šviečia du kartus ryškiau, Dvi upės dvigubai gilesnę vagą ūžia, Du o du takai, į platų kelią susilieja.
Kokia graži diena, kai meilė Lyg saulė šviečia jums abiem, Kai šypsosi dangus ir žemė, O pievos sveikina gėlėm. Tegul ši pasaka neblėsta Rytoj, poryt ir niekados, Lai priesaikos žodžius it maldą Jūs širdys nuolat atkartos...
Tave, tave, tave kaip saulę,Tave kaip žiedą iš laukų Nešuos širdy aš per pasaulį, nešuos pavasario taku. Kiekvienas žydintis berželis, palaukės kvepianti gėlė. Man kužda visą mano kelią: \\"Eini gyvent, eini mylėt\\". Einu, žiūriu į tavo veidą, į tavo spindinčias akis - Mums saulė teka, saulė leidžias. Mums dieną atneša naktis.
Aš jums, JAUNIEJI, dovanosiu Daug mažyčių saulių Lauką žydinčių Šiltų ir gelsvų pienių. Tik priimkite, Kad šviesu jums būtų Ir džiugu pasauly, Kad dainuotumėt Su pavasariu švelniu. Tik priimkite.
Leiskit pakelti ir lietuvišką tostą Už margą raštą, ilgą kraičio juostą - Tegu jinai lelijom, tulpėm išrašyta, Lyg saulės kelias veda Jus į laimės rytą.
Leiskit midaus pakelti pilną ragą, Tegul geltonas gintaras liepsnoja, dega, Tegul jo karštos liepsnos visad plazda Ir neša Jus į didį meilės kraštą.
Už Jus, kad laimė kaip gėlė žydėtų Po Lietuvos dangum žvaigždėtu. Už šviesų kelią, platų mostą, Mielieji, ir už Jus leiskite pakelt šį tostą.
Kai takai realybės ant žemės išnyksta Lyg sparnai pakylėja širdimi link žvaigždžių, Stebuklus dovanoja gražuolė Jaunystė – Po vaivorykštės tiltu žmonės vaikšto po du.
Skelbia varpinės visos apie meilės stebuklą ! – Saulė lietų bučiuoja tarp baltų debesų... Jei po daugelio metų tokios meilės nebūtų, Vėl vaivorykštės kelio Jūs ieškokit abu.
Lai laimingas gyvenimas neša Jus vingiais, Nemunais ir vilnelės širdingų jausmų. Ne iliuzijų miestais, o toliais didingais Eikit naktį ir dieną per pasaulį kartu.