Gražiausi tostai jubiliejaus proga bei užstalės palinkėjimai su gimtadieniu.


Jaunystė – tai svajonės,
Tai – tikėjimas,
Tai – žygių troškimas,
Tai – lyrika ir romantika,
Tai – didžiuliai ateities planai,
Tai – visų perspektyvų pradžia.
Pakelkime taures už jaunystę!


Neliūdėkite prabėgusių dienų –
Jų praeitis dar niekam negrąžino.
Nors būta jų kaip kūdikis švelnių,
Svaiginančiai gilių kaip taurė vyno.
Pakelkime taures už prabėgusias dienas!


Svečiams išsiskirsčius, žmona ilgai šniurkščiojo nosimi, pagaliau pravirko.
– Kas yra? Kas atsitiko? – nustebo vyras. Juk vaišės praėjo puikiai. Visi svečiai liko patenkinti.
– Tau tik svečiai ir terūpi! – kūkčiodama atsakė žmona. Staiga ji nusišluostė ašaras ir perėjo į ataką:
– Koks tu stuobrys netašytas! Argi tu negalėjai ramiai ir paprastai susirinkusiems pasakyti, kad mudu su tavimi gyvename dvidešimt trečiuosius metus, o ne visa gerkle išbliauti: „Mes susituokę jau ketvirtį amžiaus!“
Pakelkime taures už tai, kad, mums išsiskirsčius, mūsų mielieji šeimininkai nerastų priežasčių būti nepatenkinti.


Vaikystės soduose saulėtuos,
Prabėgo dienos kaip viena.
Ir štai jau beldžias išsvajota,
Pilnametystės valanda.
Tad drąsiai ženk per amžiaus slenkstį,
Tau horizontai atviri.
Gyvenimu tauriu įrodyk,
Kad Dievo dovaną turi.


Giedrų dienų Tau linkime,
Daug sukakčių dar švęst,
Ilgų ilgiausių metų
Ir meilėj, laimėj bei džiaugsme gyvent.


Ne šiandien – seniai,
Iš paslaptingos tylos
Tu į šeimą svečiu atėjai.
Atmerkus akis dar bijojai šviesos,
Švelnų motinos žvilgsnį sekei.
Gimimo diena – gražiausia diena,
Kaip saulės šviesa nuostabi.
Ji tik viena atveria duris į kelią, kuriuo tu eini!
Sėkmės peržengiant 18-ojo gimtadienio slenkstį.


18-lika.
Aš taip tikiu,
Kad snaigės žiemą krinta,
Kad po žiemos pavasaris ateis.
Aš taip tikiu,
Kad būsi tu laiminga,
Tuomet ir liūdesys kažkur išeis.
Aš taip tikiu,
Kad šie atneš laimę,
Juk tau nebe 8-neri,
Juk tau jau 18-lika.


Jei įsišėlusios likimo audros
Šarmotus pėdsakus palieka smilkiniuos,
Už šešiasdešimt taures pakėlėm –
Lai laikas šimtą metų atskaičiuos.


Ramybė – ideali sielos būsena, tačiau judėjimas – amžinasis gyvybės variklis!
Tad pakelkime tostą už tuos, kurie dar nepavargo!


Kartą į Rytų valdovo rūmus Birkaše atvyko šokėja su muzikantais. Ji šoko prieš valdovą pritariant liutniai, fleitai ir citrai.
Šokėja šoko ugnies šokį, kardų ir iečių šokį, šoko žvaigždžių šokį bei erdvių šokį. Paskui ji pašoko gėlių šokį. Po to mergina nusilenkė valdovui. Tas paprašė prieiti arčiau ir paklausė:
– Sakyk man, gražuole, grakštybės ir žavesio dukra, kur tu išmokai tokio meno? Kaip tau pavyksta tokiuose ritmuose ir muzikos garsuose paliesti stichiją?
Šokėja dar kartą nusilenkė ir tarė:
– Jūsų didenybe, aš nežinau, kaip atsakyti į tokį klausimą. Tik gerai žinau: filosofo siela slypi jo mintyse, poeto siela – jo širdyje, dainininko siela skamba jo gerklėje, o šokėjos siela virpa visame kūne.
Tad pakelkime taures už virpulį visame kūne, padarykime pertrauką prie stalo ir, muzikantams padedant, parodykime, kad ir mūsų kūnai dar nesuglebę ir šokio ritmuose gali virpėti siela visame kūne!