Kiti

Instrumentinis folkloras yra muzikinio folkloro dalis: folkloras, atliekamas muzikos instrumentais bei patys liaudies (tradiciniai, etniniai, tautiniai) muzikos instrumentai.

Instrumentiniame folklore susiję muzikos instrumentas, muzikantas ir muzika. Muzika neturi būti suprantama tik kaip estetinis reiškinys, ji turi ir kitas funkcijas, pavyzdžiui, buitinę, darbinę, karinę, apeiginę, maginę. Kai kurie liaudies muzikos instrumentai yra ne muzikos kaip estetinio reiškinio, bet garso ar triukšmo, signaliniai instrumentai arba šiuo metu žinomi tik kaip vaikų žaislai ir pan. Beje, žaislas yra senasis lietuvių žodis, reiškiantis muzikos instrumentą (žaisti reiškia groti, žaidėjas – muzikantas).

Šiuo metu skiriami tokie lietuvių instrumentinio folkloro žanrai: polifoniniai kūriniai, smulkieji žanrai, dainos, giesmės, šokiai, rateliai ir žaidimai, maršai ir kita. Polifoninius kūrinius sudaro skudučių ir ragų muzika, sutartinės, kolektyvinės sutartinės ir kita; smulkiuosius žanrus – garsų pamėgdžiojimai, signalai, tirliavimai, raliavimai, oliavimai, improvizacijos ir kita; šokius – polkiniai, valsiniai, fokstrotiniai, kadriliniai, kiti tradiciniai šokiai. Maršai gali būti vestuviniai, laidotuvių, kariniai, piemenų.

Instrumentinį folklorą ir liaudies muzikos instrumentus fiksuoja ir tiria etnoinstrumentologija. Tai gali būti ir etnomuzikologijos, lyginamosios muzikologijos, muzikos antropologijos (anksčiau vartoti terminai – muzikos etnografija, muzikos folkloristika), muzikos akustikos tyrimų objektas. Organologija tiria muzikos instrumentus (klasikinius ir liaudies arba tradicinius, etninius), jų konstrukciją, akustines savybes, garso išgavimo būdus, gamybą, iš dalies, ir panaudojimą, atlikimo praktiką, paminėjimus nerašytiniuose šaltiniuose ir literatūroje. Muzikos instrumentai dažnai patenka į muzikinės archeologijos tyrimų akiratį. Randama daug archeologinių radinių (piešinių, reljefų olose, keramikoje, papuošaluose ir pan.), susijusių su instrumentiniu muzikavimu arba pačių muzikos instrumentų. Kai kurios net ir devynių tūkstančių metų senumo kaulo švilpynės (rastos Kinijoje) taip gerai išsilaikiusios, kad jomis dar galima groti, nustatyti jų garsynus.