Dvi draugės kalbasi: – Žinai, mano vyras visai nekreipia į mane dėmesio. Grįžta namo ir iškart klausia: „Tai ką ėdamo turim?“. Su juo tiesiog neįmanoma!!! – Oi, taigi visi vyrai tokie! Maniškis irgi anksčiau taip elgdavosi, bet aš radau priemonę. – Ir kokią gi? – Labai paprasta: nusipirk ypatingus drabužius, pavyzdžiui, juoda apsiaustą ir kaukę, ir sutik jį taip apsirengusi. Pamatysi — iškart ims elgtis visiškai kitaip. Po kelių dienų draugės vėl susitinka. – Padariau, kaip sakei. Nusipirkau juodą apsiaustą, kaukę, apsirengiau. – Ir kaip? – Parėjo, nužvelgė mane ir tarė: „Labas, Zoro. Tai ką ėdamo turim?“.
Dvi draugės: - Daiva, tu rūkai? - Taip. - Bet gi anksčiau nerūkei? Kada pradėjai? - Pradėjau, kai vyras grįžo iš komandiruotės ir rado peleninėje nuorūką.
Visiškai nusivaręs vyras grįžta namo, ir iškart ima prie jo kibti žmona: - Reikia nupirkti nuodų tarakonams! Ima kibti ir uošvienė: - Reikia nupirkti virvę skalbiniams! Vyras tyli ir galvoja: "Nupirksiu virvę ir pakarsiu uošvienę... Nupirksiu nuodų ir nunuodysiu žmoną... O gal atvirkščiai?".
Žmogeliui skubiai prireikė kažkur pernakvoti, mat užsilaikė iki vėlaus vakaro svetimame mieste. Užėjo jis į viešbutį, o jam ten sako: - Atleiskite, neturime laisvų kambarių? - Na, bent kažkokį? - Ne... - Matot, man nėra kur pernakvoti, labai reikia. - Hmmm... Suprantate, mes turime vieną kambarį. Šiaip jau "liuksą". Bet... - Na? Aš sutinku su bet kokiom sąlygom. - Suprantate, ten jau 9 žmonės pasikorė... - Na, aš nebijau, man tiks ir toks kambarys. Nuveda jį į kambarį, žmogelis apsižvalgo ir klausia: - Sakykit, o kaip čia galima pasikartį? Taigi net virvės nėra kur pririšti? - Na, paprastai, ant durų rankenos. - Negali būti? Kaip tai įmanoma? Netikiu! - A, tai jūs irgi būsite toks smalsuolis?
Psichiatrijos ligoninė. Lauke vaikšto du ligoniai, vienas sako: – Lipam į medį. – Gerai, – atsako kitas. Tupi jie medyje, staiga vienas iškrito. Kitas klausia: – Kaip čia nukritai? – Prinokau
Žmogus pakliuvo į pragarą. Ėmė vaikščioti, norėdamas pasirinkti, kuriame kambaryje praleis likusį pomirtinį gyvenimą. Pažiūri į vieną kambarį - ten ugnis, žmonės gyvi dega. Pažiūri į kitą - ten tas pat. Į trečią - ir vėl. Galų gale aptiko kambarį, kuriame stovėjo stalas, nukrautas valgiais ir gėrimais, gražūs minkšti baldai, sėdėjo kelios puikiai atrodančios moterys. Užėjo, įsitaisė. Staiga į kambario vidų pažvelgė velnias ir tarė: - Na, matau, kad jau visi susirinkote, taigi, galime padeginėti!