Pamačius tave minioj žmonių, Tavo nekaltas akis, ieškančias manų, Širdis suplazdėjo drugeliu, Nors prakalbint tavęs neužteks man jėgų. Jaučiu širdimi visa, kad myliu tave Juk žinai, kad tau atiduoti viską aš galiu, Savo naktis ir dienas, Bejausmes mintis, paskendusias miglas.. Supranti.. Juk tu tai jauti..
Kaip trokštu aš tave priglausti... Ir apkabint stipriai,stipriai.. Ir kūna tavo šalia pajausti... Apkabint ir laikyt ramiai ,ramiai ... Tu nejauti to, aš žinau,kaip gaila... Tu toli... Kaip liūdna man , kad su jausmais manais žaidi... Tu nežinai, tu neverki ... Nenumanai, kas dedasi manoj širdy... O man skaudu, skaudu labai... Nes tu esi brangus man iki šiol... Nesupratau aš to ankščiau, dariau klaidas... Bet pažinau... Be tavęs gyvenimas ne mielas... Nešviečia saule danguje... Nečiulba paukščiai man ryte... O būvo taip ankščiau,bet dėja... Tu išėjai ... Aš viena ...
Kai pamačiau tavo akis, norejau žvelgti į jas amžinai! Kai pamačiau tavo plaukus, norėjau juos suvelti. O kai pamačiau tavo lūpas, norėjau jas pajausti…