Atleisk man už tai, kad šiam pasauly aš esu, Kad skaudinti tave turiu, bet kitaip aš negaliu! Kad ir kaip man būtų sunku, Ir vis tave pamačius paraustu, Juk seniai aišku, kad tave myliu! Bet verkti aš turiu, nes nuo tavęs aš vis tolstu.. Ir visa tai, tik todėl, nes nori tu..
Laikas, likimas, erdvė mus abu jau išskyrė seniai. Ir nebuvo lengva man šlovė, o ir laimė vėlavo dažnai. Nežinau, ką radai, praradai, o dabar ir skaičiuot per vėlu. Tik tvirčiau gal jauti ir matai, kad nebus jau kitokių kelių. O ir kelias šis suksis ratu, o ratas siauryn, vis siauryn... Atvirai- bus truputį graudu rudeninių laukų vidury. Bus graudu, kad artėja žiema ir pūga kelius užpustys, o tada vienuma, tyluma, akyse - nykūs ilgesys. Laikas, likimas, erdvė mus abu jau išskyrė seniai, bet vis tiek tu ateik, pastovėk tam kely, kur lūžta sparnai.
Tu neverk, aš sugrįšiu manau dar, trečią kartą kai vyšnios žydės, bus naktis, bus rami ir vienoda, ir spindės mėlynoji žvaigždė. Atsisveikinkim prie lango tik tyliai, ir bus viskas kaip buvo kadais. Tik mėnulis bus jau pražilęs, ir tvirti bus ant vyšnių žiedai. Tu padėsi man galvą ant kelių, ir bus viskas kaip buvo kadais. Tu neverk, aš sugrįšiu namo dar, trečią kartą kai vyšnios žydės, bus naktis, bus rami ir vienoda, ir spindės mėlynoji žvaigždė. Aš sugrįšiu, sugrįšiu, manęs tu tik lauk...