Taip gera saulėje nubust Taip gera pasiilgt mėnulio, Ar man vienai taip gera, Gal meilė gožia širdį. Man gera net nuo dūzgiančių mašinų, Net pro ausis praleidžiu melą, Aš pamiršau gyventi, Man svajos gožia širdį. Nepasiduok, nepasiduok, Rasi ir tu tą meilę, Skraidžiosi svajose, Pamirši kur esi... Nepasiduok, nepasiduok, Rasi....rasi... tu meilę. Nebijau nudegt, Žinau tu neišduosi, Gal kvaila esu gal tikiu, Aš meilės fėjom, pasakų herojais, Bet... Nepasiduok, nepasiduok, Rasi ir tu tą meilę, Nebijok nudegti. Nepasiduok, nepasiduok, Pasaulis mažas, Rasi ir tu net ir bet kur..
Už meilę Šunelį įmetė į liūto narvą. Liūtas iškart panoro suėsti gyvulėlį, bet pirmiausia užsigeidė su juo šiek tiek pažaisti. Pažaidė, paišdykavo ir ... įsimylėjo. Ir šunelis puikiausiai gyveno su liūtu viename narve. Tad pakelkime taurę už meilę iš pirmo žvilgsnio, galinčią kurti stebuklus!
Vienintelio dalyko žmogus neįstengia pakeisti, pagerinti ir reformuoti - kaip tik to, kas jame didingiausia - meilės. Ji buvo pradžioje, bus ir pabaigoje, gimė su pirmuoįu žmogiškosios širdies tvinksniu, išnyks su paskutiniu paskutiniojo žmogaus atodūsiu...