Kaip norėtųsi pasakyti tiek daug, bet širdis neišsirenka žodžių. Kaip norėtųsi būti šalia ir tiesiog apkabinti, bet atstumas skausmingai viską užgožia. Lieka mintys ir neištarti žodžiai, kurių niekas, išskyrus tave, nesupras... Būk laiminga, mano mama, miela!
Gyvenimas - nepakartojamas stebuklas, Kurį sukurt tik vienąsyk gali... Kas kartą tenka sau mažiau palikti, Save kitiems lyg duoną padalinti. Toksai gyvenimas, ir nieko tragiško, Juk būtent čia visa žmogaus gama... Ieškodama erdvėj aukščiausio taško, Tu mums esi šviesa ir šiluma...
Už viską Tau dėkojam, Mama, Tu mūsų laimė, džiaugsmas ir viltis. Kai tu drauge, mums visad būna gera, Ir niekad nebaisi jokia lemtis. Prisimenam, kaip tavo rankos švelnios Galvelę glostė, gynė nuo skriaudų, Kaip duona liepsnojantis Tavasis delnas Mums šluostė ašaras nuo užverktų akių.
Tu pirmoji pasveikinai mus su tekančia saule, Tu pirmoji pabučiavai mūsų akis, lūpas. Tu palinkėjai gyventi laimingai. Mama, Tu – mūsų šviesos spindulys. Tavo laimė – mes, Tavo vaikai.
Tegul Tavo akys mato tik šviesą, Tegul širdis sutalpina pavasarius ir vasaras, Tegul niekada nepavargsta rankos, Išmokiusios mus sėti ir auginti, Glostyti ir pakelti. Linkime gyventi Tau tiek ilgai, Kad Tavo amžiaus pavydėtų net medžiai.