Vėlyva meilė skaudina krūtinę... Dažnai apkartęs jos svaigus medus, dažnai jau ji trumpa ir paskutinė- o lauki, trokšti jos jaunatviškai godus. gaivina ji, šviežia žole padvelkus, ir net - pirmos - lakštingalą girdi.... Bet židiny ne tokios degios malkos ir nerimas - kaip kirmėlė širdy, kad meilės tai delčia, kad pilnatis pralaimi... Ta nuojauta - per dieną ir pernakt.... Gal tai ne meilė jau, o deginanti baimė jos, paskutinės, amžinai netekt.....
Jei galėčiau, nudažyčiau saulę mėlyna spalva, Nubėgčiau į dangų vaivorykštės tiltu ir ieškočiau nakties, Gal iš ten ateina jinai… Paskui nutiesčiau nesibaigiantį kelią, kuriuo eitume mes…