Pasaulis toks didelis, tiek daug kelių… Juose pasiklysti man būtų baugu, Tačiau su tavim aš keliaučiau visur Mus žmonės pamatę sakytų: “kur Tas linksmas vaikutis su savo tėčiu, Ar jiedu nebijo piratų piktų?” O aš atsakyčiau: “Tėvelio ranka bet kokį begėdį sutramdytų. Va! Jisai dar teisingas, švelnus ir dosnus, Štai toks mano tėtis – be galo šaunus!”
Kai mažytė buvau, supavai liuliavai... Kai suaugus tapau, patarimų davei. Prie tavųjų pečių tartum sienos tvirtos Prisiglausti galiu ir dabar nuolatos.
O, kad galėčiau Tau padovanoti vėją, O, kaip norėčiau saulę tau delnuos atnešt, Nes tik Tu vienas, mylimiausias Tėve, Gyvenimo kelin mokėjai mus išvest.
Žali beržynai, mano Tėve, Tau siūbuoja — Pati birželio žaliojo pradžia… Saulėlydžiuos Tau gros dangaus natom obojus, Užbūręs vien širdies giesme graudžia.
Apkabinu Tave, gerasis mano Tėve, Dėkoju už gyvenimą vien Tau. Nebūtų niekas taip šiltai mylėjęs Ir nežadėtų niekas manęs laukt.
Su Tėvo diena, mylimas, brangusis. Džiaugiuos, kad esu širdies Tavosios pusė.