Tėveli, man šiandient palinkėti tau norisi daug ko… Nors nevisada išsipildo viltys žadėtos svajotos. Tegul tavo diena praeina linksmai ir svajingai, ir ne tik Bet kad ir viskas išsipildytų bei diena būtų stebuklinga!
Tu-mano medžio šaknys, Mokančios atsigaivinti žemės vandenio čiurkšle. Tu- mano medžio šaknys, o mama- sula. Tu- mano paukščio snapas, Galintis iš laimės susikrauti lizdą po žydra žvaigžde. Tu- mano paukščio snapas, o giesmė- mama. Tu- mano vilko iltys, Ginančios nuo priešo, sėlinančio su mintim pikta. Tu- mano vilko iltys, letena- mama. Tu- mano kelio kraštas, Guodžiantis iš tolo, kai slenku likimo apkulta. Tu -vienas kelio kraštas, kitas- mama. Aš- kūrinys iš jausmo nulipdytas, Nežinomų pasauliui skulptorių ranka, Esu be galo laikina. Ir tirpsta mano dienos laiko saujoj, O aš vis vien laiminga, nes yra Šešėlis medžio, Paukštis laisvas, Vilko kauksmas, Kelio dulkės, Kuriuos lyg kraitį man sukrovė tėtis ir mama.
Mielas Tėveli, tavo stiprybė nugali viską, tavo meilė sušildo jausmus… Tų žmonių, kurie tave brangina – nes brangini ir Tu mus. Tu augini (dvi) šakas augančias iš tavo storo kamieno… Jau greit reikės paleist rankas, o mes dėkosim savo Tėčiui… Su nuostabia švente! Su Tėvelio dienele!
Idealo tavy neieškojau, dėkui tau vien už tai, kad buvai, kad išmokei “stovėti ant kojų” ir visad pirmas ranką tiesei.. Kad tavieji namai tapo mano nuostabiausiu vaikystės lopšiu, kad parodei man pavyzdžiu savo, kaip išlikti žmogum tarp žmonių.
Mes paprasčiausiai diena iš dienos priimam tai, Ką jis aukoja dėl mūsų, nes mus myli. Bet kai mes užaugam ir pagaliau suprantam, Kiek daug iš tikrųjų jo meilė reiškė, ir koks rūpestingas jis buvo.
O, kad galėčiau Tau padovanoti vėją, O, kaip norėčiau saulę tau delnuos atnešt, Nes tik Tu vienas, mylimiausias Tėve, Gyvenimo kelin mokėjai mus išvest.