Gražiausi vestuviniai sveikinimai ir palinkėjimai jauniesiems bei jaunųjų tėvams ir giminėms.


Kvepia rūtos.
O aukso žiedeliai
Sumainyti
Ant rankų baltų...
Linkim visą
Gyvenimo kelią
Susikibus už rankų
Nueiti kartu.
Tu – žiemos gražuolės šydas,
Tu – balta puri pūga...
Stabteli tave išvydę :
Tu juk – Nuotaka balta.

Baltą rožių puokštę meski
Pabroliams ir pamergėms –
Tu jau savo laimę rasi –
Negailėki jos kitiems.
Ant rožinio padangės skliauto
Baltieji Nuotakos žirgai.
Iš atminimų liko skiautės –
Visus ir viską palikai.

Balti miražai Tavo sielai,
Baltų lelijų Tau žiedai
Už tai, kad išėjai ne dienai -
Jaunystę amžiams palikai.

Tėve, nuoširdžiai džiaugiamės, kad Tu pajėgei įveikti netekties skausmą ir lyg pasakų paukštis iš sielvarto pelenų prisikėlei naujam gyvenimui. Mes laimingi, kad šalia Tavęs džiaugsmuose ir varge bus mylinti, mokanti suprasti ir užjausti moteris Tavo Žmona, kad Jūs su Dievo palaiminimu kursite savo gyvenimą, o mūsų tėviškės namuose ir vėl sužėruos jauki namų židinio ugnelė. Iš visos širdies sveikiname Jus ir linkime gražių ir giedrų metų.

Nemanykite, kad tikra meilė turi būti ypatinga. Ne, mums tereikia nesiliauti mylėjus To, kurį mylime. Pažvelkite, kaip dega lempa, nuolat naudodama mažus alyvos lašelius. Jei lempoje nebus tų lašelių, nebus šviesos, ir sužadėtinis turės teisę pasakyti: \\"Nepažįstu tavęs\\".
Mano vaikai, kas tie alyvos lašeliai mūsų lempose? Tai nedideli kasdienio gyvenimo dalykai: ištikimybė, pasitikėjimas, trumpi geri žodeliai, mintys apie kitus, tie visi maži tylūs darbeliai, žvilgsnis, žodis, poelgis. Tai meilės lašeliai, tokia didele šviesa užliejantys mūsų gyvenimą.
Motina Teresė
Šiandien laimingiausia judviejų diena:
Dangų puošia saulė, veidus šypsena.
Du žiedai auksiniai spindi viltimi,
Kad Dangaus palaimos būsit lydimi,
Kad keliuos dulkėtuos klysti nereikės,
Ligi šimto metų žvaigždės jums žėrės!
Tespindi Jums laimė kas rytą,
Tešildo vilties spinduliai
Ir skatina drąsiai keliauti
Likimo nubrėžtais takais!

Paimki ilgesį, kaip kūdikį nuo rankų
Palieski lūpas bučiniu švelniu,
Juk pasitaiko, kad tampi toks menkas
Kai trūksta tiktai žodžių nuoširdžių
Mes sutarėm kartu nešt sunkią naštą
Būt viens kitam ir broliu ir draugu,
Ir iškentėti viską ir suprasti,
Paguost viens kitą, kai labai sunku.
Užaugs vaikai, paliks kaip paukščiai lizdą,
Mūs plaukus laikas sidabru papuoš.
Brangusis būkime širdim jauni mes visad,
Kaip žaluma pavasario miškuos.
Te Jūsų laimė niekad neišsenka,
Te aukso žiedo nedengia šarma.
Te meilė Jūsų lobiu tampa
Ir buna neiskeiciama!
Kai priesaikos žodžius kuždėjo jusų lupos,
Mes meldėme karštai jums laimės didelės:
Po rūpesčių našta neklupti, nesugniužti,
Pasaulio vieškeliuos dulkėtuos nepaklyst.

Maldavome likimo maloningo
Taikos, ramybės, santarvės tyros,
Kad jūsų meilė dar skaisčiau žydėtų,
Kai smilkinius šarma pasidabruos...
Už jaunuosius
Kartą į vienus namus, kur dvi seserys šventė savo vestuves, atėjo senučiukė ir paprašė valgio. Vyresnioji sesuo iškart aprėkė ją ir norėjo išgrūsti iš namų. Jaunesnioji sesuo pasodino senučiukę už stalo, mandagiai elgėsi, pavaišino.
O senučiukės neprastos būta: ji buvo fėja. Todėl vyresniajai sesriai ji uždėjo nematomus juodus akinius, o jaunesniajai rožinius. Ir nuo tol vyresniajai seseriai visas pasaulis ėmė rodytis juoda spalva, viskas ją erzino, kiekviename žingsnyje ji kėlė skandalus. Savo vyrui ji padovanojo tamsų, nelinksmą, konfliktišką gyvenimą. Jaunesnioji sesuo gyvenimą regėjo šviesiomis spalvomis. Ji buvo kantri, atlaidi smulkmenoms, dovvanojo vyrui šviesų ir laimingą gyvenimą. Šeimos karalystė žmonos karalystė. Ir žmonai lemta vedybinį gyvenimą paversti ilgu ilgu auksiniu rytmečiu. Palinkėkime šiandien jaunajai sukurti tokį laimingą ir šviesų gyvenimą! Už jaunųjų laimę!