Tu sakei, kad... Ne, negirdėjau, ką sakai, aš stebėjau Tavo lūpas. Stebėjau. Dabar aš stoviu prie lifto. Siena ištepliota rašalu. Kažkas parašė viršuje: “Meilė – tai...” – ir padėjo daugtaškį. “Meilė - tai, ko ieškai ir nerandi”, - žemiau smulkia rašysena kažkas pratęsė. O šalia: “Meilės nėra, yra tik jos laukimas…” Įdomi mintis. Bet dar įdomesnė žemiau : „Melė yra, tik jos reikia sulaukti, o jau po to...“ Dar žemiau kažkas viską perbraukė ir parašė drebančia ranka: „Kas po to? Išsiskyrimas ir nepakeliamas laukimo skausmas?..“ Kažkas paprieštaravo: „Ne, tikra meilė pakelia viską, o laukimas visada turi pabaigą!“ Aš skaitau toliau: „Eikit jūs visi, kvailiai! Nesąmones kažkokias rašinėja“. Skaitau dar toliau: „Meilė. .Ji būna tik vieną kartą. Ir jeigu suprasi tai per vėlai, gyvensi prisiminimais“. Toliau nieko nėra. Tuščia. Aš nusišypsau – neparašė to, kas svarbiausia. Išsitraukiu tušiniką ir rašau: „Meilė yra tokia, kokią pats ją susikuri. Ir nesvarbu, kaip ji prasideda ar kaip baigiasi. Svarbiausia, kad ji yra“. Liftas užsidaė ir beviltiškai atsiduso: „Nesuprantu, tiek skausmo ir kančių... Ir kur jis vėl važiuoja? Ką tikisi surasti? Rytoj sieną perdažys, ir vėl nauji užrašai..
Ši diena švenčiama pirmąjį liepos šeštadienį. 1992 m. Šią dieną 1985 m. buvo įkurta Tarptautinė kooperatyvų sąjunga, jungusi 760 milijonų narių iš 100 šalių. Nuo 1995 m. Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinė asamblėja rekomendavo minėti šią dieną, pagerbiant kooperatyvus kaip ekonominio ir socialinio išsivystymo ženklą.
Guli senukas mirties patale ir ateina giltinė. Ji sako viskas senuk pasiimu aš tave. O senukas sako: - Duok man dar pagyventi tiek kiek mano sode ant obels yra lapų. - Ne tiek žmonės negyvena! - sušuko giltinė. Aš tau duosiu pagyventi tiek metu kiek tu turi TIKRŲ draugų. O senis iškart ir numirė. Tad pakelkime taures už tikrus draugus!