Gražiausi tostai jauniesiems bei užstalės palinkėjimai jauniesiems.


O meilė juk suartina krantus, ji net didžiausius viesulus nutildo.
Tebūna jūsų židinys jaukus – taurė jaunystės džiaugsmo prisipildo.
Jūs pradedate statyti svajonių pilį – savo šeimyninę laimę.
Būkite kantrūs kaip kregždės, darbštūs kaip bitelės,
Drąsūs ir gražūs kaip per šaltus žiemos pusnynus besistiebiantys snieguolių žiedai.
Ir niekada nepamirškite, jog didžiausias turtas yra judviejų meilė ir savitarpio supratimas.


Šiandien visi jums linki laimės, turtų,
O mes jums palinkėsim išminties,
Kad judviejų gyvenimą sukurtų,
Be melo, be skriaudų ir be kaltės.

Kad visuomet išliktų žvilgsnis šiltas,
Visas aušras sutiktumėt drauge,
O vakarai nutiestų aistrai tiltus
Net kai į širdis pasibels šalna.

Mylėkit ir išlikite laimingi,
Apeidami kiekvieną laiko vingį!


Kai takai realybės ant žemės išnyksta
Lyg sparnai pakylėja širdimi link žvaigždžių
Stebuklus dovanoja gražuolė Jaunystė —
Po vaivorykštės tiltu žmonės vaikšto po du.

Skelbia varpinės visos apie meilės stebuklą! —
Saulė lietų bučiuoja tarp baltų debesų…
Jei po daugelio metų tokios meilės nebūtų,
Vėl vaivorykštės kelio Jūs ieškokit abu.

Lai laimingas gyvenimas neša Jus vingiais,
Nemunais ir vilnelėm širdingų jausmų.
Ne iliuzijų miestais, o toliais didingais
Eikit naktį ir dieną per pasaulį kartu.


Skamba vargonai, lekia arkliai.
Baltoj karietoj — nuotakos šydas.
Grindinį muša pašėlę žirgai.
Stovi nustebę visi, kas išvydo.

Baltą gulbelę tuoj sužieduos!
Dės ant galvelės meilės karūną.
Nuotakos laimę Dievas globos:
Naujas jos kelias — mylimo rūmuos.

Neša per tiltą laimės paimt —
Mylimą savo — gulbės plunksnelę.
Ji nuo altoriaus laimėj nuskris —
Džiaugsmas baltasis virs į gulbelę.

Baltais bateliais aslą palies,
Nuometo kraštas glaus vyro ranką…
Atlaso sapnas iš ateities
Neša lyg gulbę — meilė Jos laukia.


Lai kyla paukščiai lig dangaus,
Kur saulės ir mėnulio rytas,
Kur niekas laimės neapgaus,
Vienatvės iš namų išvytas.

Beprasmės dienos lai išnyks,
Išblės jaunatviškas siautimas.
Bet atminimuos liks širdis
Laukiniam ilgesy parimus.

Kas remiasi į meilės dvasią —
Šeimos tvirtumo laimę tęsia.


Duktė ruošiasi tekėti. Kartą duktė ėmė ir pasiskundė savo motinai:
– Mamyte, aš su Juliuku draugauju jau treti metai, bet jis pradėjo su manimi negražiai elgtis. Kaip jam reikėtų atkeršyti?
Motina pataria:
– Ištekėk už jo!
– Mamyte, aš už jo netekėsiu. Jis bedievis: netiki, kad yra pragaras.
– Mano brangute, ištekėk, ir jis įsitikins, kad pragaras tikrai yra.
Tad pakelkim taures už protingus motinų patarimus savo dukroms.


Senas išminčius paklaustas, kada būna geri santykiai tarp vyro ir žmonos, atsakė:
– Kai vyras negirdi, ką kalba žmona, o žmona nemato, ką daro vyras…
Tad pakelkime tostą už gerus santykius tarp vyro ir žmonos!


Sutikęs gatvėje savo bičiulį vaikinas paklausė:
– Ko toks susirūpinęs, kaip į „Sekundės“ banką santaupas sukišęs?
– Išgyvenau nepaprastą dvasios krizę! – prisipažino bičiulis. – Įsimylėjau merginą. Aš ją tiesiog dievinu.
– O ji tavęs nemyli?
– Labai myli. Įsivaizduoji, kokia tragedija?!
– Ji serga nepagydoma liga?
– Ji visiškai sveika. Bet jos tėvai nori, kad mes susituoktume.
– O tavieji tėvai nenori tokios marčios?
– Manieji irgi smerkia nesantuokinį gyvenimą.
– Vadinasi, viskas gerai. Ir tau nėra ko nukabinti nosies. Kada pakviesi į vestuves?
Bičiulis tik gailiai atsiduso.
Čia tosto sakytojas ir klausia:
– Ko vaikinas atsiduso? Kas jam kliudo susituokti su mylima mergina? Kas pateiks geriausią atsakymą, to garbei visi pakelsime taures.
(Kurį laiką prie stalo sėdintieji samprotauja. Jeigu niekas nepateikia įdomaus sprendimo, tosto sakytojas pats atsako.)
– Jis nežino, kaip apie tai pranešti savo žmonai.


Turtingas verslininkas nusprendė vesti ir kreipėsi į pažinčių tarnybą prašydamas jam surasti turtingą našlę.
– Be abejo, pageidaujate, kad ji būtų ir graži? – pasiteiravo tarnautojas.
– Aišku! Tokia, į kurią būtų malonu ir pačiam žiurėti, ir ne gėda svetimam parodyti… Kad ji būtų tarsi iš paveikslo išlipusi… – patikslino verslininkas.
Netrukus užsakovas buvo supažindintas su kandidate į žmonas. Į kontorą įlekia iširdęs verslininkas ir ima žaibus ir perkunus laidyti.
– Tai ką? Jūs iš manes šaipytis bandote? Aš prašiau, kad būsimoji žmona būtų tokia graži, tarsi iš paveikslo išlipusi… O ką jūs atsiuntėte? Ji šleiva, viena akis išsprogusi ant kaktos, kitos visai nematyti, tarsi jos niekada ir nebūta… Ausys atvėpusios, nosis ne nosis, o tikra kultuvė, dantys keli ir tie patys burnoje netelpa…
– Ko jūs taip piktinatės, pone? – ėmė raminti jį pažinčių agentas.
– Tai juk skonio reikalas. Vieniems patinka Rafaelis ar Rembrantas, kiti del Pikaso iš proto kraustosi…
Tad pakelkime taures už skonių įvairovę. Juk visi žinome, jog dėl skonio nesiginčijama.


Jūs gimėt kartu ir kartu būsit visada.
Jūs būsit kartu, kai balti mirties sparnai išblaškys jūsų dienas.
Taip, jūs būsit kartu netgi nebylioj Dievo atminty.
Tačiau tegu lieka ir erdvės tarp jūsų,
Ir tegu tenai šoka dangaus vėjai.

Mylėkit vienas kitą, bet meilės nepaverskit pančiais:
Geriau tebūna jinai jūra, skalaujanti jūsų sielų krantus.
Pripilkit vienas kitam taures, bet negerkit iš vienos.
Atlaužkit viens kitam savo duonos, bet nekąskit tos pačios riekės.
Dainuokit ir šokit kartu ir džiaukitės, bet tegu kiekvienas lieka ir atskiras,
Kaip po vieną yra ir liutnės stygos, nors virpa ta pačia muzika.

(Ištrauka iš knygos „Pranašas”)