Izaokas Goldbergas gavo kvietimą į pono Rabinovičiaus sidabrines vestuves. Kvietime buvo parašyta: "Jei negalėsite ateiti, dovanas Jums grąžinsime". Izaokas ir sako žmonai: - Žynai, būtų neghražu nieko nepadavanoty ponui Hrabinovyčiūi, bet mes galym nenūeit pas jį ir jis ghrąžins mums dovanas! Kaip tarė, taip ir padarė: nuėjo pas kaimyną, pasiskolino labai brangų sidabrinį kandeliabrą ir nusiuntė dovanų. Tada laukia. Laukia savaitę, dvi, bet ponas Rabinovičius dovanos vis negrąžina ir negrąžina. Galų gale nutarė eiti aiškintis. Nueina, o ponas Rabinovičius ir sako: - O!!! Ponas Goldbehrgai! Mes su žmona taip laukėm! Mes vis tikėjomės, kad jūs pas mūs ateisyt! Bet jau būvom bephrahrandantys viltį ihr nohrejome jūms šiandien pasiųsti dovanas atgal...
Sėdi vyras autobuse ir skaito laikraštį. Įlipa senutė ir sukinėjasi šalia jo, kad vietą užleistų. Vyras nekreipia į ją jokio dėmesio. Supratusi, kad vietos atsisėsti negaus, senutė garsiai sako. - Seniau, kai pamatai žmogų skaitantį laikraštį, iš kart žinai, kad inteligentas. O dabar nesuprasi. Visi skaito. Laikraščiai suprastėjo, inteligentų sumažėjo. - Inteligentų daug, bet autobusų mažai.
Petriukas praleido pamokas. Kitą dieną mokytoja klausia: - Petriuk, kodėl nebuvai mokykloje? - Tai, žinot, mano vyresnis brolis apsirgo... - Bet tu tai nesergi? Tada kodėl nebuvai? - Ai, tai aš brolio dviračiu važinėjausi...