Tą naktį šviečiant mėnuliui tu man pasirodei visame gražume, aš tave glosčiau, bučiavau. Kai aš įėjau į tave pajutau malonią vėsą, tu nuostabi - Šv. Onos bažnyčia.
Mano brangioji, kaip visada by- la meilėje neužbaigta. Dar nepajudintas lo- bis stovi nesulaukdamas tavęs. Iš rūpesčių nežinau ką galvoti ir ką bedaryti. Aš labai norėčiau pamatyti tave nuo- latos besišypsančią, linksmą kaip jūros ban- ga, nors aš žinau, kad tu esi kur- čia mano jausmams, bet bus ko- va, ir aš esu įsitikinęs, kad aš tave iš rū- sio išsivesiu į žydintį sodą ir tai pada- rysiu be didelio vargo ir rūpesčių.
Be tavęs - lyg upė be kranto, be tavęs - lyg namas be stogo. Pripratau su tavim gyventi, pripratau, ir kitaip nemoku. Be manęs tu - laikas be datų, be manęs ir šventė - ne šventė. Jau pripratom, abu pripratom viens su kitu alsuoti, gyventi...