Gražiausi sveikinimai ir palinkėjimai besimokantiems visoms progoms.


Mokykla... Šis paprastas žodis
Visada bus džiugus ir brangus.
Ši lyg motina kelią parodė
Į gražiausius jaunystės kelius.
Alyvoms vystant teks palikti klasę,
Kurioj praleidai daug puikių dienų.
Galbūt sustosi ir susimąstysi -
\\'Nejaugi amžinai aš išeinu ?\\'
Nenuorama, peštukas, sėdėdavau gale
Ir grauždamas pieštuką, trugdžiau kam nors šalia.
Kelnaitės paraitytos, kišenėje akmuo,
Apkultas apdraskytas vėl grįždavau namo.
Nė velnio nebijojau, pripratęs prie lazdų,
Tvirtai laikiaus ant kojų, ėjau pešiaus už du..
Jeigu tu pasirinkai kažkokį tikslą, bet pakeliui sustosi ir mėtysi akmenis į kiekvieną lojantį ant tavęs šunį, tai niekada neprieisi prie tikslo.\\" (F.Dostojevskis)

Kai mes skinsim paskutinį žiedą mokykloj,
Pilną džiaugsmo ir skausmo dienų,
Pajusiu per skruostą ašarą riedant,
Kai reikia ištarti "Gyveniman einu!"

Susitikom su krintančiais lapais.
Išsiskyrėm su rožių žiedais.
Ir išėjom į platų pasaulį
Su liūdnais, ašarotais veidais.
Čeža lapai auksinio rudens,
Paukščių virtinės dangų graudina.
Tavo akys su liūdesiu žvelgs
Pro mokyklinį langą į tylą.
O paskui tarp senelių suolų
Ties kruva sąsiuvinių palinksi
Nerimausi dėl kito klaidų
Ir taisysi, taisysi, taisysi.
Mokiniai vis ateis ir išeis,
Pasiėmę tavęs po dalelę,
O tu šilto rugsėjo takais
Naujus mokinius vesi į kelią.


Ženk ten, kur nevysta žiedai,
Kur blakstienų nevilgo ašaros,
Kur amžinai keliauja nerami jaunystė.

Kuo daugiau išdalina kitiems,
Tuo labiau praturtėja pati.
Skleidžia šilumą savo visiems,
Neša žiburį šviesų kely.
Kas ji?
Mokytojo širdis.
Kviečia augti dvasia ir protu,
Moko būti pačiu savimi,
Ji vis žadina laisvę žmonių,
Ji vis ten, kur vaikystė žavi.
Kas ji?
Mokytojo širdis.
Jai vis lemta sutikti mažus,
Prisirišti prie jų ir pamilt,
Užauginti jaunystės sparnus
Ir paspaudus rankas išsiskirt.
Kas ji?
Mokytojo širdis- jusų širdis.
Didžiuojuos, kad jūsų buvau mokinys.
Idomioji matematika: nulis lygus nuliui, vienetas - vienetui, o žmogus nelygus žmogui...