Tu save kaip saulė šviesą dalini, Už kitus į kalną ir prieš vėją vis eini. Meile, gerumu kvieti, tiesa lig šiol tikėjai, Paprastumą, nuoširdumą, viltį sėjai, sėji...
Myli laisvę, jūrą, nori būt žieduos, Vis linksma, švelni, dosni tu visados. Palinkėt sveikatos, laimės šiandien su visais einu... Jei gali - toliau dalyki šilumą delnų! ( Z. Sadauskaitė)
O buvo saulės, vėjo – buvo visko, Svajonių laivas blaškės audrose. Ne kartą ašara žvaigžde sutvisko, Ne kartą džiaugsmas degė akyse. Praskriejo metai, viesulu praėjo, O tu likai švelni, likai rami, Nes tu skausmus ir negandas mokėjai Paverst šypsniu, praskaidrint viltimi.
Atleisk, jei nepastebėjom Rasos lašelio Tavo akyse. Jei pavargai, ne visada suspėjom... Paskendusią vis matėm darbuose... Tegul nors šiandien, Tavo šventės rytą, Vasario snaigės gėlėmis žydės, O Mūsų žodžiai dar neišsakyti Lai Tavo širdį šiluma užlies.
Mama, tu – įkvėpimo šaltinis, mano angelas sargas, globėja sapnų. Tik tau patikiu rūpesčių srautą, tik tau savo džiaugsmo šypsenas dalinu. Kaip gera parnešt tau pirmą žibuoklę ar pasidalinti mėgstamais ledais su karamele, riešutais ir šokoladu. Mūsų vakarinis arbatos gėrimas ir pokalbiai iki pat sutemų įkvepia mane gyventi, tikėti tuo, ką darau, puoselėti svajones. Tu suteiki sparnus gyvenimo skrydžiui!
Mama - toks, rodos, įprastas visiems, kasdienis žodis. Bet kai kiekvienas kalba apie savo mamą, tas žodis skamba lyg ir kitaip: švelniau tariamas, skambiau pareiškiamas...Nes kiekvienas vaikas apie savo mamą galvoja gražiau ir meiliau...