Mama, tu palikai su saulės spinduliais mane, Užrakinai mano širdį džiaugsmui, Palikai mane vienatvei, Širdį graužti kirminėliui. Balta balande atrasiu tave, Išmesiu raktą nuo tavo širdies, Atsirakinsiu savąją, Man skaudėjo, o tu palikai mane, Ašarų pilnom akim, skaudančia širdim. Bet aš atleidau, kaip eilini kartą, atleidau išdavystę, Viską tau atleidau, bučiniu apdovanojau, O tu neatsiprašei, tai eilinis kartas....
Švelnumas delno, likusio ant mano skruosto… Sūrumas ašaros akių giliajam žydrume… Tu ateini iš ilgesio platybių krašto, Apkloji liūdintį sušildančia skraiste. Ir norisi, kad jie – nebylūs žodžiai, Tūnoję mano viduje, pasiekt pasaulyje Jautriausią širdį; Ir, kad išgirstum – Aš myliu Tave.
Žydėk tu taip, kaip visos gėlės žydi, Ir būk tu visada jauna jauna! Atleisk, kad laimės nelinkėsiu – Gėlė laiminga būna visada! Te visad šypsosi tau saulė, Te niekada neleidžia tau liūdėt. Tau dovanoju laimės saują, Ir visko, ko tik mamai galima linkėt!
Mano pasauliui sparnus nupiešei tu... geromis mintimis visad skatini eiti į priekį... apkabini, paglostai galvą... širdis sušyla... tik tu gali atleisti viską... pabarus išbučiuot.. tik tu gali..