Anekdotai

Gyveno kartą tolimame tolimame iškyšulyje žmogelis. jis buvo švyturio - prižiūrėtojas, švyturyje ir gyveno, vakarais uždegdavo šviesą bokšto - viršuje, rytais užgesindavo.
-Ir štai vieną naktį siaučia baisi audra: žaibuoja, bangos milžiniškos... O - tarp tų bangų - mažytis laivelis, o laivelyje - paštininkas. O keikiasi - nerealiai, o burnoja, tarpais vis persižegnodamas, kad nenuskęstų.
-Priplaukia vargais negalais iki to švyturio, išlipa visas permirkęs, - sušalęs, leisgyvis. Rankose - laiškas žmogeliui iš švyturio.
-Po ilgo beldimosi tas nusileidžia, atidaro duris. Paštininkas jau nebegali:
-Ožy tu nelaimingas, dedile, gyvena čia visokie "durniai" tam pasaulio krašte, - vos galo negavau tą laišką nešdamas (na ir taip kokias 5 minutes).
-Viską pasakei? -
-Viską, ožy tu.
-Tai va, jei dar čia "p*zdelinsi", tai laikraštį užsiprenumeruosiu...