Mamyte, tu išmokei žengti pirmuosius žingsnius rūpestingai globodama mūsų trapiuosius sparnus. Tu pirma mums parodei saulės spindulius ir šilta šypsena užkerėjai mus. Tu išmokei mus dirbti ir mylėti, skausmą ir vargą dalintis per pusę. Tu pirmoji nušluostei mums ašarą, kai suklupom, ir parodei tiesiausią gyvenimo kelią, kuriuo einam dabar mes visi.
Mes laimės palinkėsim, kažin kur bebūtum, Kantrybės, nuolankumo, meilės amžinos… Nei liūtys rudeninės, nei šiaurės vėjo gūsiai, Tavo namų šilumos neblaško niekados.
Miela Mamyte, patikėk, neturime nieko brangesnio už tave. Tegul prabėgusių metų našta neišsekina tavo gerosios širdies, neužgesina akių šviesos, tegul niekada nepavargsta tavo darbščiosios rankos, rūpesčių kasdienybėje nenuvysta šypsena ant tavo lūpų, o gyvenimo kelias tegu būna ilgas ir šviesus.
Leisk, mama, Tau rankas šias išbučiuoti, Sugrubusias nuo vargo ir darbų, Leisk, mama, Tau karštai priglust prie skruostų, Prie laiko pėdsakų giliai grubių.
Dėkoju, kad užauginai mane supdama nuo saulėlydžio iki aušros. Dėkoju, kad rūpinaisi manimi nuo rytinės žvaigždės iki mėnulio patekėjimo. Dėkoju, kad buvau glaudžiama švelniame Tavo glėbyje ilgiausiomis nemigo naktimis. Visų akivaizdoje, už suteiktą man gyvenimo pilnatvę, dėkoju Tau, mylima mano Motinėle.
Sveikinu Tave ir linkiu būti tokia pat nepakartojama visiems žmonėms, kokia buvai ir esi man. Kiekvieną linksmą akimirką aš noriu bėgti pas Tave vienintelę: Prisiglausti, nudžiuginti Tave savo juoku, apsvaiginti akių švytėjimu! Ir tai yra mano meilės ir ilgesio dovana Tau, mylima Mama.