Gražiausi vestuviniai sveikinimai ir palinkėjimai jauniesiems bei jaunųjų tėvams ir giminėms.


Jeigu žemės - tai juodžemio,
Jeigu medžio - tai vaisingo,
Jeigu gėlių - tai kvapnių,
Jeigu sūnaus - tai narsaus,
Jeigu dukters - tai gražios,
Jeigu draugų - tai ištikimų,
Jeigu meilės - tai amžinos.
Sumainėt aukso žiedus
Ne dienai, bet amželiui.
Už jūsų laimę ilgą
Šampano taurę keliam!

Lai šviesūs bus namučiai,
Lai bus skalsi duonužė,
Lai stiebsis atžalėlės
Lyg ąžuolų giružė!
Burkuokite it du įsimylėję balandžiai, branginkite savo sutuoktinį lyg rečiausią deimantą, nenusigręžkite vienas nuo kito nesantaikos valandėlę, dalinkitės perpus džiaugsmais ir vargais, ir Jūsų gyvenimo kelias bus giedresnis už pačią vaiskiausią vasarvidžio dieną...
Statykite meilės pilį,
Tieskit į laimę tiltus,
Židinį jaukų užkurkit
Jis žvarboje sušildys.

Saugokit meilės rūmą,
Ženkite laimės tiltais,
Bet už viską labiausiai
Branginkite mylinčią širdį!
Tegul ant jūsų bendro kelio
Žiedai gražiausi pražydės.
O sutuoktuvių proga linkim
abiems Jums laimės didelės
Tegul vienos širdies plakimą
Kita širdis visad išgirs.
Jeigu jau suvedė likimas
Tegul jau niekad neišskirs.
Mieli jaunavedžiai,
Te saulė Jus visad sušildo..
Te meilė būna visada..
Te Jūsų norai išsipildo..
Te pranašas Jums laimę lemia..
Te šie žiedai Jums amžiams lieka..
Ir dar labai, labai linkime Jums tai,
Kas geriausia ir mieliausia šioj žemelėj..
Už meilę
Gyveno kartą medžiotojas su žmona. Nuo pat pirmos dienos, kai namuose atsirado jo žmona, ant namo stogo lizdelį susisuko mažas paukščiukas. Ir medžiotojas pamilo paukščiuką: ar atsikėlęs rytą, ar : damas medžioklėn jis nepamiršdavo paukšteliui paberti grūdų.
Bet kartą medžiotojas susiruošė ilgesnėn kelionėn. Išvykdamas jis paprašė žmonos:
Nepamiršk to mūsų mažojo paukštelio, kuris gyvena ant stogo. Maitink jį, o kai prisiminsi mane ir pakalbėk su juo.
Bet žmona pamiršo medžiotojo prašymą, nepasirūpino mažuoju paukšteliu.

Kai po kelių savaičių grįžo medžiotojas, jis rado tik tuščią paukštelio lizdą. Ir nuo tos dienos namuose prasidėjo barniai, nuoskaudos, abipusiai nesusipratimai. Galų gale medžiotojo šeima iširo.
Medžiotojas nežinojo tiksliai skyrybų priežasties, bet širdimi nujautė. Iš tiesų, tas mažas paukštelis, gyvenęs ant jų stogo, buvo tapęs jų mažos šeimyninės laimės saugotoju.
Tad niekada nepamirškime nuolat prisiminti tą mažą paukštelį, gyvenantį kiekvienoje šeimoje ir vadinamą "šeimyninė laimė". Pakelkime taurę už meilę, už abipusį vyro ir žmonos supratimą.

Linkime mylėt tvirtai vienas kitą,
Drąsiai žengti gyvenimo keliu,
Sukurti gražų šeimos lizdą, apgaubtą
Meilės ir ramybės spinduliais.


Paskutinė valia. Pajauniams ir uošvei girdint, jaunikis kategoriškai pareiške:
- Reikalauju, kad tiksliai būtų paskirta sutuoktuvių valanda. Noriu, kad gerai pavaišintumete mano visus draugus.
-Jaunikiui išejus iš kambario, nepatenkinta būsimoji uošvė dukrai sako:
-Tik pasigerėk, koks įsakinėtojas atsirado! Ar ne per daug tu žentelio noru?!
- Nieko, mamyte, - atsakė dukrele. - Tai paskutinė jo valia.
Pakelkime taures už tai, kad vyras namuose galėtų pareikšti ne tik paskutinę savo valią.


Vestuvinės dovanos. Dzūkas ir suvalkietis buvo pakviesti į vestuves. Ju vietos už vestuvinio stalo buvo šalia ir jie ėmė kalbėti apie vestuvines dovanas jaunavedžiams.
- Aš atvežiau arbatos servizą dvylikai asmenų, - kukliai prisipažino dzūkas.
- 0 aš, - išdidžiai pareiškė suvalkietis, - atboginau arbatai pilstyti tinkleli su aštuoniasdešimt aštuoniomis skylutėmis.
Tad pakelkime taures už atneštas svečių dovanas ir jų įteikėjus!