Mama gražiausias žodis žemėj, į jį sutelpa visi kiti. Ji lyg angelas, lyg fėja. Nors jos nėr dabar arti… Jai dėkoju už gyvybę ir, kad vaikštau šia Žeme. Jai norėčiau nuskint saulę ir surink visas žvaigždes. Bet, deja, aš negaliu, nors labai aš ją myliu…
Mamos meile ir rūpestis yra beribiai. Kartą gyveno sūnus su mama. Jis turėjo draugę, kurią labai mylėjo. Vieną dieną ji šio vaikino paprašė, kad įrodytų savo meilę jai ir kaip įrodymą atneštų savo motinos širdį. Vaikinas taip ir padarė: išplėšė savo motinai širdį ir dar tebeplakančią neša savo mylimajai. Ją nešė per tamsų mišką, bėgo geitai per krumynus ir staiga užkliuvęs uz medžio šakos pargriūna ir išmeta širdį... Širdis prabyla motinos balsu: "Sūneli, kaip tu ar neužsigavai?" Tad pakelkime taures už tokias mamas, kurios taip myli ir rūpinasi mumis...
Žydekite kaip visos gėlės žydi, Ir būkite jauna jauna. Atleiskite, kad laimės jums nepalinkėjau- Gėle laiminga būna visada. Tegul visuomet šypsosi jums saulė, Tegul visuomet neduoda jums liūdėt. Gimtadienio proga dovanoju laimės saują, Ir viso to ko Mamai galima linkėt.
Buvo džiaugsmo akimirkos, Buvo liūdesio valandos… Buvo pavasario audros, Buvo alsus vasaros nuovargis, Brangus rudens susimąstymais… Visko buvo šitam ilgam kely, O dabar prieita toji aukštuma, Nuo kurios malonu apžvelgti Savo nueitus darbus, nugalėtus sunkumus.
Pasėdėk, parymok sidabruotą galvą parėmus, Tolsta, tolsta gražiausi gimtinės takai... Atiduotum tu savąją širdį, Kad tik laimingi būtų tavieji vaikai. O dienos liūdnos ir laimingos Ištirpsta džiaugsmo šurmuly, Te šiandien nieko tau nestinga – Aplinkui šypsos artimi!