Kai matau Tave – tu mano saulė danguje, Tik prieik prie manęs – nepaliksiu Tavęs. Mano angelas Tu, be kurio nebegaliu, Būsiu Tavo žvaigžde, šviesiu Tau danguje.
Mažute, Tu – mano saulutė! Neužmiršiu tų dienų, Kai mes buvome kartu. O per Meilės dieną Tau linkiu, Jog Laimė Tavo aplink suktųsi ratu, Ir greit ištart galėtum: myliu!
Kai nematau aš jo šalia, pasaulis man - karti dalia. Lyg sudrumsta dabar galva, minčių tekmė kaip nesava. Jis kalba man visad švelniai, ugnies liepsa - jo bučiniai. Į jį veržiuos visa širdim, ir pabučiuot, ir apkabint.. Paskui bučiuot karštai karštai ir bučiniuos numirt saldžiai.
Mažuti mano brangus, Tau dovanoju savo jausmus Pačius tyriausius, gražiausius, stiprius Kokius tik esu iš tavęs aš patyrus.. Tik priimki su meile, pagarba, šiluma Nes juk aš tavo išrinktoji, būsimoji žmona!
Už meilę Šunelį įmetė į liūto narvą. Liūtas iškart panoro suėsti gyvulėlį, bet pirmiausia užsigeidė su juo šiek tiek pažaisti. Pažaidė, paišdykavo ir ... įsimylėjo. Ir šunelis puikiausiai gyveno su liūtu viename narve. Tad pakelkime taurę už meilę iš pirmo žvilgsnio, galinčią kurti stebuklus!
Aistringo vandenyno fantastiškam dugne. Iškelk. Atidaryk mane. Tiktai neperleisk. Neperleisk niekam. Sunaikink mane, tik leisk bent akimirkai nušvisti tuo, ką turiu ir ko neturiu. Kaip savo kūdikį mane išvystyk, pakėlusi nuo žemės rankų nešvarių...