Šiaurūs vėjai visą naktį stūgavo lauke, Pripustė visą kiemą balto sniego. Jau žiema. Ir nesvarbu keliai kad užpustyti, Man tai nesvarbu. Nes pas tave atlėksiu, net jei reiktų Tapt paukščiu.
Mano širdy spyglys įstrigo Ištraukti jį tik tu gali Ji daužės naktimis nemigo Ji šaukė sapnuose, Kur tu !? Ateiki! Migla išsklaidyki! Sutramdyk nerimo kančias Šalu tik nuo savęs nevyki Nušluostyk ašaras kančias Priglauski prie širdies dar kartą Ir skausmo spygli nuramink Švelniai ištarki mano vardą Švelniai ir atsargiai apkabink!
Su kuo tu ateisi? Su saule? Aš labai lauksiu saulėtekių. O gal su vakaru? Lyg pat vidurnakčio deginsiu žvakę. Su lietumi? Be skėčio vėl žingsniuosiu per balas. Su ilgesiu? Su nerimu? Vistiek... Vistiek. Kad ir su kančia, netekimais... Tik ateik. Patižęs sniegas tirpsta, leidžias, ir teka upeliu srauniai. Gal su pavasariu ateisi, kad su žiema neatėjai? Gal su pavasariu, ir vėlei liepsnos mums žemė ugnimi, žydės, švytės gražiausios gėlės ir kris sidabrotas lietus.