Draugystė niekad neišdyla Kaip tas mėnulis dangaus. Draugystė niekad neapvylė Nei vieno mylimo žmogaus. Ir jei tave paliktų kartais Kai tau sunku, labai sunku. Žinok, nes tai žinoti verta - Nebuvo jis ar ji draugu.
Už draugus Atsitiko taip, kad kartą vienišam žmogui teko nakvoti erdvioje užmiesčio viloje. Naktis buvo tamsi ir siaubinga, panaši į tą, kokią matome siaubo filmuose. Lietus pliaupė be perstojo, vėjas negailestingai daužė langines, vėjo pučiami brazdinosi nukritę lapai... Žmogus niekaip negalėjo užmigti. Ir staiga jis išgirdo, kaip kažkas pasibeldė į vilos duris. Priėjęs prie jų, žmogus paklausė: Kas ten? Ką likimas atnešė tokį vėlyvą vakarą? Niekas žmogui neatsakė. Tik švilpavo vėjas ir gūdžiai aimanavo tamsa. Žmogus vėl atsigulė, bet užmigti negalėjo. Ir staiga vėl beldimas į duris. Ir vėl klausimas: Kas ten? Ir vėl tyla. Ir nerimstantis tamsumų ūžesys. Kitą rytą visą nakties istoriją žmogus papasakojo vienai senyvai ir išmintingai moteriai. O tu neatidarei durų? paklausė moteris. Ne... O ką, reikėjo atidaryti? Jokiu būdu! Juk į namus beldėsi Bėda... Tad pakelkime taurę už tai, kad į mūsų namus belstųsi Laimė, Meilė ir Gėris ir, žinoma, Geri Draugai, nes be gerų draugų neateis nei Laimė, nei Meilė, nei Gėris...
Pašnibždėk, paklausk.. Galbūt išgirs? Matai? Tai siena dengia tavo širdį.. Nenori ji nieko įleist.. Todėl širdis meilės šauksmų negirdi.. Ji nori būti laisva.. Bet tuo pačiu ir geidžiama.. Atgaivinti ją gali tik aistra.. Panaši į saldų medų bičių nešamą.. O ją turi širdis maną.. Tai tikrai ne melas ar pašaipa.. Leisk paliesti tavo sielą.. Leisk pažadinti ją.. Savo nepakartojamą širdies liepsną.. Juk viską ką turiu, tai meilė tau skirta.. Ji tyra.. Ji karšta.. Ji miela.. Ji ypatinga.. Ji nesugriaunama.. Ji tik tai.. Tik tau pažadėta..