Aš prisimenu tą tamsią naktį, Kai žvaigždes žibėjo aukštai. Kai prispaudęs mane prie krūtinės, Apie laimę dainas dainavai. Ir kaip su meile aš klausiaus, Apie laimę skambiųjų dainų. Man taip norėjos sušukti “Brangusis aš tave myliu”. O tu lyg visą tai supratęs, Mane suspaudei glėbyje tvirtai, Ir spindinčiom akim pažvelgęs, Mane pabučiavai karštai, karštai. Aš čia tik vieną akimirką Ir dovanoju ją Tau. Prisimink tą, Kuris kaip ir tu myli gyvenimą, Juoką, draugus.
Kartais norisi, kad kas nors apkabintų ir prisiglaustų.. Kartais norisi, kad kas nors suprastu ir užjaustų.. Kartais norisi šilumos, kartais meilės.. Bet labiausiai tavęs. To, kuris yra ir kurio nebereikia ieškoti.. To, kuris čia ir kuris myli.. To, kuris prisiglaus ir apkabins ir tyliai pasakys - Tu ir aš - viskas ko norisi.
Miegas - ne sniegas, sapnai - ne speigai... miegok tu šią naktį kaip niekad saldžiai... Sapnuok tai ko trokšti ar tai ko geidi... Ir gal kada nors sapnai taps tikri...
Noriu Tavo lūpų, tavo rankų noriu, Kad priglaustum stipriai prie savos širdies. Kad karščiausiom lūpom veidą išbučiuotum, Kad norėčiau laukti kiekvienos nakties...
Meilė - tai mažytis paukštelis: per daug suspausi - mirs, per daug atleisi - išskris. Ką myli - paleisk. Sugrįš - bus tavo. O jei ne - tuomet tavo niekada ir nebuvo..
Kartais, kai nieko nemyliu, Aš myliu vandenį... Jis tyras, skaidrus, Jis nedūžta, kol nevirsta ledu. Kartais, kai nieko nelaukiu, Aš laukiu vėjo... Jis švelnus, Jis nepabėga, kol nevirsta viesulu... Kartais, kai nieko neturiu, Aš turiu tave... Tu stebuklas, pasaka, Kol nevirsti skausmu...