Tik nepaliauki niekados šypsotis, Be šypsenos žmogus - lyg upė be vandens, Tegul švelnumas, meilė, džiaugsmas, grožis Kaip saulė žemėj - tavyje gyvens.
Saugok akimirką, kaip neužpūstą šventą žiburį, Saugok gerumą, kaip spurdantį paukštį saujoj Ir saugok širdį, Kad galėtum pakelti, paguosti, sušildyti...
Nebark likimo, Jei per tuos metus Jis atnešė truputį skausmo Ar nusivylimo... Tikėk – jis ateity tikrai Dosnesnis bus.... Nusišypsok...Nebark likimo, Te šiandien sieloj muzika Švelni skambės Su gėlėmis draugai teatskubės... Jie nepamirš Tavosios Šventės....
Ne skaičiai nulemia metus, o mūs keliai, darbai ir mintys. Tuo, kuo praturtinam kitus, mokėdami save dalinti. Tad liki visada tokia, kokią mes mylim ir pažystam, Su šypsena gera, jaukia ir siela sklidina jaunystės!
Jie niekur – tie praėję metai nenueina… Įsiterpia į širdį, kaip dirvožemin, Susigeria lietus, įsismelkia į sažinę, Įsipina į dainą, plaikstydami Ne vien prisiminimų, ir atoduosių skutus…
…netenkam rodos tik vienos dienos, O metai metams tiesia ranką. Tad leiskit palinkėti gėrio, šilumos Ir to, ko šiandien neužtenka.
Tu juk žinai - pasauly niekas veltui neprapuola, Jei tik pavyksta suvaldyt akimirkas kelias. Įkalk į žemę tvorai žalią kuolą, Žiūrėk- jisai jau leidžia šakeles...