Niekada neužmik nepasakęs - labos nakties, niekada neišeik prieš tai nepasakęs - sudie.. Jei ant tavęs supyks, nenueik nuleidęs galvą, o iškėlęs ją - atsiprašyk.. Niekada nesakyk - nenoriu tavęs matyti, o geriau ilgai žiūrėk į akis ir nieko nepasakęs nueik.. Nebijok pasakyti ačiū - tėvams.. Atsiprašau - draugams..
Myliu tam, kurio pasiilgai.. Juk šie žodžiai priverčia nusišypsoti ar pravirkti, jie kiekvienam suspaudžia širdį..
Aš pabūsiu lietum, kai tau širdį skaudės, kad galėčiau nuplaut dalį tavo rimties. Ateisiu, tik lauk, jei ir niekas nekvies, tau atnešiu lietaus ir truputį nakties.
Tikra meilė trunka ištisą amžinybę.. Ar aš galiu pasiekti žvaigždę? Žengti debesim? Ar tai bent kiek prilygsta tai akimirkai, kai tu šalia? Esi šviesiausias spindulys, kai šviesos jau nebėra, Tu paskutinė viltis, kai pasaulis regisi beviltišku – Tu priežastis, kodėl aš gyvenu.
Kartais, kai aš nieko nemyliu...aš myliu vandenį... Jis tyras, skaidrus...jis nesuduš...kol nevirs ledu... Kartais, kai aš nieko nelaukiu...aš laukiu vėjo...Jis švelnus, nematomas...jis nepabėgs...kol nevirs viesulu... Kartais, kai aš nieko nebeturiu...aš turiu tave...Tu pasaka, stebuklas...tu gyvybė...kol nevirsti skausmu...
Man liūdna, aš verkiu, aš negaliu, pamiršt tavęs, neliest tavęs.. Tu mano meilė amžina, kurią turiu gesinti. Tačiau tu pasirinkai eiti kitu keliu, mes kryžkelę priėjom ir turim skirtis taip skausmingai.. Žinok, keliai ir susijungti gali, to trokštu savo visa širdim.. Mano pupa mieliausia ir brangiausia, tikiuosi tavo nuodėmes užmiršiu, o atminty išliks tik meilė ir aistra.