Aš einu pasibelst į tavasias duris, Tu juk lauki manęs, Tu ilgiesi manęs… Gelsta pievos aplink klykia gervių būrys, Aš einu pasibelst į tavasias duris, Ir nešu dovanų tau rudens ramunes. Juk žinai, kad aš tave begalo myliu, Tad neklausk iš kur gavau tiek gelių, Dėl Tavęs jų ir žiemą priskint aš galiu.
Rodos visko užtenka pasauly: tyro oro, giedro dangaus, vandenynų plačių, skaisčios saulės… Tik maža mums vieno žmogaus, mums maža vienų šiltų rankų, vieno žvilgsnio ir lūpų tylių. Mums mažoka širdies, kuri virpa, kad ištartų žodį myliu… Mums mažoka gaivaus vieno šypsnio, vieno vakaro meilei suprast… Meilei būtinas kitas žmogus, nes be meiles nublanksta: saulė, oras, vanduo ir žmogus…
Kai mano lūpos tars piktus žodžius, Žinok, reiksmė jų visiškai kita, Jie kviečia apkabint mano pečius Ir trupučiuką pasėdėt šalia.
Kai mano akys svaidysis žaibais, Žinok, jos slepia meilę ir tada Tu apiberk mane švelnumo bučiniais Ir viskas vėliai plauks sena vaga.
Kai bėgs per skruostus ašarų lietus, Neklausynėk kvailai, o tyliai prisiglausk, Leisk verkti tol, kol liūdesys išdžius, Na, o tada: "Ar jau geriau?" paklausk.
Jei kada nors supykdyčiau tave, Tu nesiginčyk, bet atsiprašyk, Snaige ištirpsiu tavo gerume, Aš - moteris, mane suprask ir gink.
Žinau, tau reikia meilės, kaip paukščiams vėjo, Kuris kedena plaukus ir kelia jį aukštyn... Žinau tau reikia juoko, kaip vaikui reikia rankos kuri veda jį pirmyn... Žinau, nereikia liūdesio, kuris dažnai svečiuojasi tavoje širdy... Žinau tau reikia kuždesio, kuris skambės tavoj ausy, Sakys jis vieną žodį, gal bereikšmiškas jis bus tau, bet žodis mielas širdžiai, tas žodis bus...MYLIU...