Ant piršto blikstelėjo žiedas Veide nušvito šypsena: Buvai geriausia mano draugė, Nuo šiol brangiausioji žmona. Aš tau prisiekiu: mūsų meilė Įveiks nepriteklius visus, Kaip rožė švelniai prasiskleidus, Atneš ji laimę į namus.
Žalčio žmona. Buvo gražus vasaros saulėlydis. Mergina nutarė paplaukioti gaiviame upelio vandenyje. Apsidairė. Aplinkui ne gyvos dvasios. Pakrūmėje nusirengė ir nuogutukė liuoktelėjo nuo stataus kranto. Netoli tenuplaukė. Suktelejusi galvą pamatė, kad kažkas kuičiasi prie jos drabužių. -Viešpatie, - šmekštelėjo mintis galvoje, - negi man lemta tapti žalčio žmona?! - Ir garsiai sušuko: - žalty, ka darai? - Nešukauk! - sušnypštė ,,žaltys", išgasdinto žmogaus balsu ir ėmė teisintis, jog chuliganai nudžiovė jo drabužius ir jis negalis nuogutukas eiti į miestą. - Tau gali pakakti sijonėlio. Būk gerute, paskolink kelnaites. Jis taip pažvelgė, kad merginos širdis suvirpėjo, ji tikrai buvo gerute ir sulemenusi ,,Imk!" šmurkštelėjo į sijonėlį. šiaip taip dangstydamiesi turimais merginos drabuželiais, jiedu patrauke į miestą. Kaip tyčia priešais juos išdygo du patruliuojantys policininkai. - Kas čia per maskaradas! - įtariai nužvelgė vyrioką sušuko tvarkos saugotojai, vis nenuleisdami akių nuo nelaimėlio, įlindusio į moteriškas išvirkščias, atbulai užmautas kelnaites. Ilgokai jie du aiškino, kaip visa tai buvę. Policininkai pagaliau patikėjo, nusišypsojo, susimerkė ir pasakė: - Laimingai! Jų linkėjimas pateko tiesiai į Dievo ausį. Jiedu buvo laimingi ne tik tą vakarą, bet, sako, ir likusi gyvenima, kai vienas po kito pasipylė žalčiukai - žalčio vaikai. Taigi pakelkime taures už merginas, kurios susiranda žalčius ir laimingai gyvena ne tik pasakose.
Nuo šiol per pusę duonos riekę, Per pusę džiaugsmą, nerimą pusiau, Lai negandos už vartų pasilieka, Juk žmogų vienišą užpult lengviau. O mes kartu! Mes drąsūs, mes laimingi Dvi žvaigždės šviečia du kartus ryškiau, Dvi upės dvigubai gilesnę vagą ūžia, Du o du takai, į platų kelią susilieja.
Mylėkit vienas kitą, bet meilės nepaverskite pančiais: geriau tebūna jinai jūra, skalaujanti jūsų sielų krantus. Pripilkit viens kitam taures, bet negerkit iš vienos. Atlaužkit viens kitam duonos, bet nekąskite tos pačios riekės. Dainuokit kartu ir dziaukitės, bet tegu kiekvienas lieka ir atskiras, kaip po vieną yra ir liutnės stygos, nors virpa ta pačia muzika. Atiduokit savo širdis, tik ne vienas kito nuosavybėn, nes tik Gyvenimo ranka gali valdyti Jūsų širdis. Ir stovėkite kartu, bet ne per arti vienas kito, nes juk šventos kolonos stovi atskirai, o ąžuolas ir liepa neauga viens kito šešėlyje...
Visi jau visko palinkėjo: laimės, meilės, pinigų, džiaugsmo. Bet niekas jums nepalinkėjo ir juodo gyvenimo. O juodas gyvenimas tai: kad jus visada per šventes valgytumėte tik juodą duoną. Kad ilsetumėtės tik prie juododsios jūros ir kad visada važinėtumėte tik su juodu mersedesu.
Per pageltusią žolę atbėgo rugsėjis. Greit pakvips gelsvais lapais ir sidabro lietum… Eina derliaus surinkti net ir tas, kas nesėjo, Ir lydės jaunos mamos į mokyklą vaikus.
Su Rugsėjo pirmąja, Žmonijos pasauli! Mokslo grūdus eik rinkti Tu, Jaunasis Žmogau! Tavo skaidrią vaikystę nušvies skaisti saulė Ir globos tyrą gėrį angelai iš dangaus.
Skamba mažas varpelis pirmokėlio delne: Su Rugsėjo pirmąja, su Vaikystės švente!