Atleisk, jei nepastebėjom Rasos lašelio tavo akyse. Jei pavargai, ne visada suspėjom, Paskendusią vis matėm darbuose... Tegul nors šiandien, tavo šventės rytą, Diena gėlių žiedais pražys, O mūsų žodžiai dar neišsakyti Lai tavo širdį šiluma užlies.
Mama gražiausias žodis žemėj, į jį sutelpa visi kiti. Ji lyg angelas, lyg fėja. Nors jos nėr dabar arti.. Jai dėkoju už gyvybę ir, kad vaikštai šia Žeme. Jai norėčiau nuskint saulę ir surink visas žvaigždes. Bet, deja, aš negaliu, nors labai aš ją myliu..
Leisk, mama, Tau rankas šias išbučiuoti, Sugrubusias nuo vargo ir darbų, Leisk, mama, Tau karštai priglust prie skruostų, Prie laiko pėdsakų giliai grubių.
Sveikinam Tave pasaulius du pagimdžius! Tau — atvėrusiai dvejus dangaus vartus — Padėt ateina angelai. Laikmečio trumpoj akimirkoj — Gyvybes dvi pravirkdžius — Dieviškos palaimos sau gavai.
Nuostabu, Tu patikėk — tai laimė: Dvi mėnulio pusės, saulės dvi, Du ašigaliai su vėjo gūsiais Plaka perskeltoj perpus vienoj širdy. Sveikinam Tave pasaulius du pagimdžius! Būki tiltu tarp dviejų mažų širdžių!
Būk vaivorykštė beribė… Ilgo tūkstantmečio pakelėj būk gyvenimu dviejų! Nuostabu, Tu patikėk — tai džiaugsmas: Tau šypsosis du maži vaikai… Sunaikinę rūpesčius didžiausius, Jie primins, kad dangaus dovaną gavai!