Lai vynas virsta vandeniu, Jei aš tau melavau. Lai žodis tampa akmeniu, Jei tau žadu per daug. Juk meilė tampa pragaru, Jei gera tik vienam. Aš savo širdį atveriu- Išgirsk, mane prašau.
Tarp mūsų yra vandenynas. Miškai ir kalnai skiria mus. Gal aš ir ne supermenas, bet duok man sekundę, ir aš atskraidinsiu savo meilę tau. Ar jau gavai ją?
Meilė - dievų dovana. Šventa. Suteikianti mums ne tik sparnus ir prasmę gyventi, bet šventą galimybę patiems tapti dievais,kūrėjais. Taigi meilė yra dievų malonė. Gaila, kad pasiekusi Žemę, ji pasiduoda materialiam laikinumo dėsniui. Todėl meilė visada eina drauge su liūdesiu. ir su nerimu. Su abejonėmis - myli, o gal jau nebe? Su nemiga. Su kančia. Su praradimo baime. Ir vis dėlto saldus tas meilės skausmas. Jis gyvenimą pripildo prasmės, energijos ir kūrybos. Gyvenimas be meilės kaip upė be tėkmės. Kas atsitinka tokiai upei? Ji užanka. Dingsta veržlus jos šniokštimas, nutyla malonus vandens čiurlenimas ir išnyksta šalia jos gyvybės klegėjimas. Meilė kaip širdies perlas. Kai į moliusko kriauklę vidun įsibrauna smiltele, pažeistoje vietoje išauga nuostabus \\"šašas\\" - perlas. Perlas lyg sustingusi perlamutrinė ašara primena meilės spindesį ir grožį. Perlas tiesiogine prasme yra vaistas kūnui. Kaip ir meilė. Mes ateiname į gyvenimą per meilę, gyvename ir kuriame iš meilės, išeiname taip pat jos pakirsti. Ir liūdna tam, kas gyvenime nepatyrė šio švento jausmo. Liūdna tam, kuris nesutiko savo antrosios puselės. Nors akimirkai. (A. Zalatorienė)