Kai mažytė buvau, supavai liuliavai... Kai suaugus tapau, patarimų davei. Prie tavųjų pečių tartum sienos tvirtos Prisiglausti galiu ir dabar nuolatos.
O, kad galėčiau Tau padovanoti vėją, O, kaip norėčiau saulę tau delnuos atnešt, Nes tik Tu vienas, mylimiausias Tėve, Gyvenimo kelin mokėjai mus išvest.
Žali beržynai, mano Tėve, Tau siūbuoja — Pati birželio žaliojo pradžia… Saulėlydžiuos Tau gros dangaus natom obojus, Užbūręs vien širdies giesme graudžia.
Apkabinu Tave, gerasis mano Tėve, Dėkoju už gyvenimą vien Tau. Nebūtų niekas taip šiltai mylėjęs Ir nežadėtų niekas manęs laukt.
Su Tėvo diena, mylimas, brangusis. Džiaugiuos, kad esu širdies Tavosios pusė.
Tėveli, man šiandient palinkėti tau norisi daug ko… Nors nevisada išsipildo viltys žadėtos svajotos. Tegul tavo diena praeina linksmai ir svajingai, ir ne tik Bet kad ir viskas išsipildytų bei diena būtų stebuklinga!
Tu-mano medžio šaknys, Mokančios atsigaivinti žemės vandenio čiurkšle. Tu- mano medžio šaknys, o mama- sula. Tu- mano paukščio snapas, Galintis iš laimės susikrauti lizdą po žydra žvaigžde. Tu- mano paukščio snapas, o giesmė- mama. Tu- mano vilko iltys, Ginančios nuo priešo, sėlinančio su mintim pikta. Tu- mano vilko iltys, letena- mama. Tu- mano kelio kraštas, Guodžiantis iš tolo, kai slenku likimo apkulta. Tu -vienas kelio kraštas, kitas- mama. Aš- kūrinys iš jausmo nulipdytas, Nežinomų pasauliui skulptorių ranka, Esu be galo laikina. Ir tirpsta mano dienos laiko saujoj, O aš vis vien laiminga, nes yra Šešėlis medžio, Paukštis laisvas, Vilko kauksmas, Kelio dulkės, Kuriuos lyg kraitį man sukrovė tėtis ir mama.