O, kad galėčiau Tau padovanoti vėją, O, kaip norėčiau saulę tau delnuos atnešt, Nes tik Tu vienas, mylimiausias Tėve, Gyvenimo kelin mokėjai mus išvest.
Taip gera pabūti tėvelio draugijoj, Kalbėt apie sodžių, klausytis dainų, Žiūrėti į giedrą ir linksmą jo veidą. Paglostyti tvirtas raukšlėtas rankas, Žinoti, kad šito pasaulio draugijoj Mane saugo mylinčio tėvo malda.
Tėve, Tu - lyg ąžuolas, po kurio vešliu vainiku slėpėmės nuo atšiaurių gyvenimo audrų. Tu visada mokėjai paguosti mus ir nuraminti, o tavo nuo darbų sudiržusios rankos švelniai šluostė vaikiškas ašaras. Mes seniai suaugome, bet ir dabar skubame pas Tave pasidžiaugti laimėjimais, pasiguosti nelaimėje. Nes Tu buvai ir visuomet būsi gyvenimiškos išminties, kilnumo ir taurumo pavyzdys. Pamirškime šiandien kasdienius rūpesčius, atėjo Tavo šventė - Tėvo diena. Būk sveikas ir tvirtas, mūsų ąžuole, gyvenk ilgai ir laimingai.
Plaukuose jau sužvilgo sidabras, Bet tai nieko – gražesnis tapai. Tavo meilės šypsnių paliesti Dideli juk užaugom vaikai. Aš už daug ką turiu tau dėkoti: Ir už meilę, kurią man davei, Ir už tai, kad išmokei šypsotis, Ir už tai, kad beslystant laikei. Galiu prie kojų tavų atsiklaupti, Tavo ranką laikyti delne, Tiktai viena, Tėveli, manęs neišmokei- Kaip dėkoti nežinome Tau.
Žinau, kad nuolatos galiu sugrįžti į namus, kur laukia Tavasis Tėviškasis didingumas. Tačiau, būtent, toks Tavo būdas visuomet priverčia apsvarstyti savo veiksmus ir pagalvoti: gera lengvabūdiškai gyventi, bet ką aš Tėvui pasakysiu?..
Niekada Tavęs nemačiau darant tai, ko nelinkėtumei kitiems. Todėl galiu pripažinti, jog esi didysis mano gyvenimo ramstis. Esi vienintelis žmogus žemėje, kuris parklupdo mano jaunystės vėjavaikiškumą. Tavo dvasinė stiprybė išugdė manyje žmogų. Dėkoju Tau, Tėve.