Kaip duonos riekė lūžta perpus, kaip sunokęs vaisius skyla pusiau, taip ir tavo gyvenimas, brangi dukrele, pasidalijo j dvi dalis. Pirmoji dalis, mergystė, jau pasibaigė, dabar išleidžiu tave į savarankišką gyvenimo kelią, nuo šiol tu suksi SAVO gyvenimo ratą, kuriame, kad ir linkiu tau visa ko geriausio, bus visko džiaugsmų ir bėdų, laimės trupinėlių ir rūpesčių. Bet nepamiršk, brangiausioji dukra, kad niekad nebus užartas takas į mūsų namus, jis niekad neužžels žole. Jei norėsi pasiguosti ar pasidžiaugti, paverkti ar pasijuokti, ateik j savo mergystės namus. Tu ir tavo šeima čia visada būsite laukiami. O dabar, dukrele, paduok ranką savo išrinktajam ir drąsiai ženkite naujuoju keliu. Telaimina jus Dievas!
Būkit dideli jūs savo meile, Savo užmojais ir siekiais. Ir į vaivorykštę panašūs, Kuri, per dangų nusidriekus, Visiems dalina po užburtą lašą Vilties, paguodos, Džiaugsmo, gėrio Ir nuostabiausiom Varsom žėri. Būkit į vaivorykštę panašūs.
Jeigu žemės - tai juodžemio, Jeigu medžio - tai vaisingo, Jeigu gėlių - tai kvapnių, Jeigu sūnaus - tai narsaus, Jeigu dukters - tai gražios, Jeigu draugų - tai ištikimų, Jeigu meilės - tai amžinos.
Burkuokite it du įsimylėję balandžiai, branginkite savo sutuoktinį lyg rečiausią deimantą, nenusigręžkite vienas nuo kito nesantaikos valandėlę, dalinkitės perpus džiaugsmais ir vargais, ir Jūsų gyvenimo kelias bus giedresnis už pačią vaiskiausią vasarvidžio dieną...
Tegul ant jūsų bendro kelio Žiedai gražiausi pražydės. O sutuoktuvių proga linkim abiems Jums laimės didelės Tegul vienos širdies plakimą Kita širdis visad išgirs. Jeigu jau suvedė likimas Tegul jau niekad neišskirs.
Mieli jaunavedžiai, Te saulė Jus visad sušildo.. Te meilė būna visada.. Te Jūsų norai išsipildo.. Te pranašas Jums laimę lemia.. Te šie žiedai Jums amžiams lieka.. Ir dar labai, labai linkime Jums tai, Kas geriausia ir mieliausia šioj žemelėj..
Už meilę Gyveno kartą medžiotojas su žmona. Nuo pat pirmos dienos, kai namuose atsirado jo žmona, ant namo stogo lizdelį susisuko mažas paukščiukas. Ir medžiotojas pamilo paukščiuką: ar atsikėlęs rytą, ar : damas medžioklėn jis nepamiršdavo paukšteliui paberti grūdų. Bet kartą medžiotojas susiruošė ilgesnėn kelionėn. Išvykdamas jis paprašė žmonos: Nepamiršk to mūsų mažojo paukštelio, kuris gyvena ant stogo. Maitink jį, o kai prisiminsi mane ir pakalbėk su juo. Bet žmona pamiršo medžiotojo prašymą, nepasirūpino mažuoju paukšteliu.
Kai po kelių savaičių grįžo medžiotojas, jis rado tik tuščią paukštelio lizdą. Ir nuo tos dienos namuose prasidėjo barniai, nuoskaudos, abipusiai nesusipratimai. Galų gale medžiotojo šeima iširo. Medžiotojas nežinojo tiksliai skyrybų priežasties, bet širdimi nujautė. Iš tiesų, tas mažas paukštelis, gyvenęs ant jų stogo, buvo tapęs jų mažos šeimyninės laimės saugotoju. Tad niekada nepamirškime nuolat prisiminti tą mažą paukštelį, gyvenantį kiekvienoje šeimoje ir vadinamą "šeimyninė laimė". Pakelkime taurę už meilę, už abipusį vyro ir žmonos supratimą.