Kaip žodžiais meilės nieks aprėpt negali, Kaip laimės, tyro džiaugsmo neišsakyt daina,- Taip norim palinkėt šviesaus, laimingo kelio Ir šėlstant vėtroms neliūdėti niekada.
Būkite laimingi, suradę vienas kitą, Būkite laimingi, kaip du žiedai pražydę, Būkite laimingi, sumainę auso žiedus, Neškit į gyvenimą vien džiaugsmą, laimę, dainą.
Brangūs vaikai, daug gražių žodžių, daug išmintingų pamokymų norėtume išlydėdami jums pasakyti... Bet šiandien tam ne laikas. Verčiau tegul prabyla poezija:
Svaigi jaunystė jau pražydo, Svajonių rytas toks vaiskus... Į kelią tolimą išlydim Taip greit suaugusius vaikus...
Jauni sparnai plasnoja, kelia Į šviesų tolį, o tenai Tarytum saulė auksu žėri Dvi širdis jungiantys žiedai...
Tegul jie sujungia jus amžiams, sujungia laimei. Tegul jūsų sąjunga, nelyginant tyriausioji verdenė, gaivina pavargusius, suteikia naujų jėgų naujiems darbams. Laiminame jus, vaikai. Tegul šiandien sukurta jūsų santuoka išlaikys visus išbandymus ir atves jus drauge su vaikais, vaikaičiais ir provaikaičiais į deimantines vestuves.
Lai aušta laimingas Gyvenimo rytas, Lai driekias keliai, Vien gėlėm nubarstyti, Lai rūpesčių ūkanas Vėjai išsklaido, Lai šypsenos puošia Jūs mylinčius veidus!
Jeigų vestuvių dieną lyja, Palaimą sėja ši vėsa Ir žada, jog apglėbs tą šeimą Dorybė, santarvė, skalsa... O jei naktis miglotą šydą Gausiu žvaigždžių lietum nusės, Jaunų širdžių svajas slapčiausias Jų spindesys tikrai įspės...
Sūnus ketina vesti. -Justai, kada gi pagaliau vesi? - Kai surimtėsiu. - 0 kada surimtėsi? - Kai tik vesiu. Mielai vesčiau tą merginą, kuri turi tris seseris. - Kodėl? - Tuomet tektų tik ketvirtadalis uošvės. - Suneli, nevesk gražuolės! - pataria motina. - Graži žmona, kaip žmonės sako, bus ne tau, o kitiems. - Verčiau tegul kitiems buna graži negu man bjauri! -atkirto sūnus. Pagaliau sutarta. Justas ves po Kalėdų. Sutiktas draugužis jį moko: -Justai, nevesk sausio menesį, - vesk balandį. - Kodėl? - nustebo vaikinas. - Išloši dar tris mėnesius. Pakelkime taures už besiruošiančiuosius vesti, kurie patarimų niekados negali išvengti.
Širdis nuo darbų nepavargo Ir žingsnis darnus nesustojo, Nors laimė - išdykėlė paukštė Čia buvo, čia vėl išplasnojo... Išmokote ją privilioti, Gerumą ir viltį pasėję. Pakelkime taurę už gražų Prasmingą šeimos jubiliejų!