Mama gražiausias žodis žemėj, į jį sutelpa visi kiti. Ji lyg angelas, lyg fėja. Nors jos nėr dabar arti... Jai dėkoju už gyvybę ir, kad vaikštai šia Žeme. Jai norėčiau nuskint saulę ir surink visas žvaigždes. Bet, deja, aš negaliu, nors labai aš ją myliu...
Pasakyk tu man mamyte kaip gi žydi puikios gėlės, kaip saulutė teka rytą, koks gražumas tos saulutės. Veltui keliasi blakstienos, veltui žiuriu nėr šviesybės ir jau visad eis taip dienos man jau amžina tamsybė. Dieve noriu saulytėlės, leisk į šviesų laimės namą duok nors pusė valandėlės pamatyti savo MAMĄ.
Kai miško medžiai tyliai ošia, O švelnios bangos paliečia tave, Kai jūros žvaigždės tavo galvą puošia, Ir skamba seno žvejo vieniša daina, Kai vėjas suvelia tau plaukus, Ir suklykia žuvėdra veriančiu balsu, Tada sakyki, mama, užsimerkus: „Gyvenimas yra labai gražus!“
Kiek daug jėgos, švelnumo ir gerumo telpa tavoje širdy, Kiek daug gerų darbų nudirbo tavo rankos, Kiek daug naktų skaičiavo tavo mintys ir dejavo tik viena – tava širdis... Tebūna tavo vardas, tavo darbas šventas, o laikas tik kartoja: „Nepalūžt, nepavargt ir gyventi, gyventi!“
Geroji mama, mes užaugom. Kiekvienas jau savam kely. Šarma paglostė tavo plaukus, Bet dar ruduo toli. Tik tu mokėjai mus užjausti. Dažnai pavargus nuo darbų. Dar kartą leiski prisiglausti, Prie tavo rankų nuostabių. Ir šiandien tariam mes visi – Brangiausia žemėj Tu esi.