Jums šventą ugnį iš Tėvų namų atnešę, Uždegsim židinį, kuris neblėstų širdyse, Be atvangos jį kurstykit – tegu negęsta – Įžiebkit jį liepsnojančia šeimynine darna.
Tegu gerumo židinys lydės daugybę metų, Ramybe ir supratimu lai šildys Jus liepsna. Tuomet gyvens namuos šviesi dora lyg saulė, O dvi sujungtos meilės širdys nuolat bus drauge.
Augindami vaikus, jiems perduokit namų jaukumą, Kurį su ašarom Jūs dviese prisiminsite dažnai. Jiems leiskit meilės židinį brangint ir saugot, Tegu padovanotą ugnį puoselės šventai.
Jis ir ji. Ką kalba jaunieji likę vienudu? Tylus vakaras. Upelio pakrantėje lakštingalos suokia. - Ateik, mieloji, - pasakė jis. ? Po šiuo medžiu pasėdėsime, pakalbėsime. - Ne, mielasis, - atsake ji. - Negaliu. - Kodėl? Tu manim nepasitiki? - Pasitikiu tavimi... Pasitikiu ir savimi... Bet nepasitikiu mumis abiem. - Girdi, kaip lakštingalos suokia? - Verčiau eime namo. - Dar anksti namo... - Mamyte sake, kad tokiems dalykams aš dar per jauna. - Sėskimės! -jau įsakiau suskambo jo balsas. - Negaliu. Mamyte man uždraudė sėdėti vienai su vaikinu gamtoje, toli nuo namų... - Kvailute, mama juk nesužinos... - Ne, ne ir ne! - Tai lik sveika! Aš einu pas Nijolę. - Na, gerai, - nuraudusi sako mergina. - Aš negaliu laužyti duotojo žodžio, tai tu mane pastumėk, o aš nugriūsiu. Pakelkime taures už tai, kad mus pastūmėjo lemiamam žingsniui ? sutuoktuvėms.
Už žmonas Marcelinas ilgai ir kantriai rinkosi būsimąją žmoną. Pretendenčių nestigo, bet Marcelinas turėjo savo kriterijus, pagal kuriuos galima išsirinkti pačią puikiausią žmoną. Tų kriterijų jis neslėpė nuo draugų, kuriems jis dažnai kartodavo, jog savo būsimąją išsirinks iš tų gražuolių, kurios yra ekonomiškos virtuvėje, aristokratės svetainėje ir aistringos miegamojo lovoje. Ir štai pagaliau jis išsirinko žmoną, kuri iš tiesų atitiko Marcelino kriterijus, tik truputėlį ne ta seka. Mat jo žmona pasirodė besanti aristokratė virtuvėje, aistringa svetainėje, kai Marcelino nebūdavo namuose, ir pakankamai ekonomiška miegamojo lovoje... Tad pakelkime taurę už tai, kad mūsų neištiktų Marcelino likimas ir kad mūsų žmonos būtų ekonomiškos virtuvėje, aristokratės svetainėje ir aistringos miegamajame!..
Už santarvę šeimoje Gyveno kartą trys broliai. Jaunėlis, sulaukęs keturiasdešimties, atrodė paliegusiu seneliu. Vidurinysis, sulaukęs penkiasdešimties, taip pat atrodė nekaip: pražilęs, be dantų. Ir tik septynerių dešimčių sulaukęs vyriausiasis brolis jautėsi žvalus, stiprus ir sveikas. Žmonės nutarė aplankyti vyriausiąjį brolį ir iš jo lūpų išgirsti, kame gi slypi jo jaunatviškumo paslaptis. Vyriausiasis brolis maloniai priėmė kaimynus, liepė žmonai padengti vaišių stalą. Dar paprašė atnešti geriausiai prinokusį arbūzą. Kai žmona atnešė arbūzą, šeimininkas perpjovė jį ir pasakė: Ne, šis arbūzas neprinokęs. Aš gi liepiau atnešti prinokusį. Ši situacija pasikartojo dar keturis kartus. O kai svečiai buvo privalgę, tuomet vyriausiasis brolis ir atskleidė jaunatviškumo paslaptį: Matėte patys aš penkis kartus siunčiau žmoną atnešti arbūzą. Penkis kartus! Bet nei karto nei aš, nei žmona nesinervinome! Tokioje abipusio supratimo santarvėje mes jau pragyvenome kelis dešimtmečius. Štai kur sveikatos paslaptis! Tad skelbiu tostą už amžinos jaunystės paslaptį už supratimą ir santarvę mūsų šeimose!
Būkite kaip saulė: Savo širdžių šilumą Dovanokite ir žmogui, Ir medžiui, ir paukščiui, Ir gėlei. Būkit kaip šaltinis: Iš gerumo versmės Leiskit visiems pasisemti. Nuoširdumas, kantrybė, Švelnumas Su jumis tegul Lieka gyventi.
Pakelkime taures už tikrus vyrus! Bet ne už senbernius - jie niekada neves. Ir ne už išsiskyrusius - jie buvo blogi vyrai. O pakelkime taures už vedusius vyrus - jie nepamiršta savo žmonų ir myli jas, juo myli žmonos ir uošvės, o taip pat ir likusi visuomenė.
Mielas sūnau, nepastebimai bėgo metai, tu suaugai, subrendai, ir štai išaušo svarbiausia diena tavo gyvenime vedybos. Šiandien tu parveši į mūsų namus dukrą. Taip, dukrą, nes tavo išrinktoji bus mums mylima dukra. Džiaugiamės, kad tu pamilai dorą, rimtą merginą. Tad ir tu, sūnau, turėsi būti jos vertas. Nuo šiandien privalėsi atsisakyti daugelio jaunatviškų aistrų. Nesigailėk jų! Tai jau praeitis! Drąsiai ženk pasirinktu keliu, tik šiukštu nepamiršk, kad jis nebus vien rožėmis klotas. Bet jei judu abu būsite kantrūs, gerbsite ir mylėsite vienas kitą, jokie likimo gaivalai jūsų neįveiks. Būk laimingas, sūnau!