Gražiausi sveikinimai ir palinkėjimai visoms progoms. Pasveikink savo artimuosius, draugus ar kolegas įvairiomis progomis.


Kiti

1918 m. vasario 24 d. Estija pasiskelbė esanti nepriklausoma valstybė. Savo valstybingumą estams, kaip ir lietuviams, teko ginti ginkluotose kovose.


Kiti

Baltų debesų tirštume nematyti baltų debesų. Upelio čiurlenime negirdėti, kaip čiurlena upelis (Čanų).

Kiti

Išgerkim
Linksmoje kompanijoje aidi dainos, skamba stikleliai, po smagaus tosto nuvilnija juokas. Žodis suteikiamas arogantiškajam vakaro svečiui. Tas atsistoja ir pradeda kreipiniu:
Draugai!..
Užstalė suūžia: kokie dar draugai! Draugų jau nebėra!
Tada svečias į pašnekovus kreipiasi:
Ponai!
Ponai tik Paryžiuje, mesteli viena gerokai įraudusi dama.
Piliečiai! tarsi šiaudo griebiasi kalbantysis.
Mes juk ne teisme ar policijoje...
Žmonės! meta paskutinį kozirį kalbėtojas.
Nešauk taip! Juk mes ne miške...
Tfu, nusispjauna kalbantysis. Nebežinau kaip kreiptis... Tad išgerkim!
Taip reikėjo iš karto sakyti! Tad ir aš sakau: išgerkim!..

Kiti

Labas mano () noriu pasakyti tau, kad šiandien tu labai () tu tiesiog esi () aš tau norėjau pasakyti, nes tu esi () man patinka tave () (įrašyk žodzius ir atsiųsk man)

Kiti

Rasta pasaga (dar geriau surūdijusi) neša laimę tam žmogui.


Kiti

Humoristinės dainos iš kitų žanrų išsiskiria pabrėžtinu komizmu. Jose vaizduojant bet kuriuos reiškinius, įvykius, sudaromos juokingos situacijos, išryškinami komiškieji jų bruožai. Humoristinių dainų tematika įvairi, tačiau dominuoja buitinės temos. Komiškoje šviesoje parodomi vyro ir žmonos tarpusavio santykiai, jaunimo meilės bei vedybiniai rūpesčiai. Iškeliamos šalintinos žmonių ydos (tinginystė, girtavimas, rūkymas…), šaipomasi iš jų būdo ypatybių (mušeika, pikčiurna, pagyrūnas…), elgsenos, išvaizdos. Dažnai šių dainų objektas yra tam tikro statuso (senis, našlys, senbernis, davatka), luomo (bajoras, ponas, samdinys), profesijos, tautybės (čigonas, žydas, prūsas), atskirų vietovių bei tarmių atstovai. Šiam žanrui priskiriamos linksmos dainelės apie gyvūnų (uodo, voro, žvirblio, ožkos, kiškio) nuotykius. Humoristinės dainos buvo dainuojamos įvairių sueigų, pasilinksminimų metu, tačiau nėra glaudžiai susijusios nei su apeigomis, nei su kuriomis nors buitinėmis tradicijomis.

Humoristinė daina “Matušaite miela, mylėk mane vieną”:

Matušaite miela,
Mylėk mane vieną,
Kaip tu aisi rugių kirst,
Palik mane vieną.

Matušaite miela,
Mylėk mane vieną,
Pavelykie, matušaite,
Int jaunimą aitie.

Matušaite miela,
Mylėk mane vieną,
Pavelykie, matušaite,
Už kareivio aitie.

Kareivėlis gražus,
Kareivuks patogus,
Kareivužio trumpi rūbai,
Prie šalies kardelis.

Matušaite miela,
Mylėk mane vieną,
Pavelykie, matušaite,
Už bernelio aitie.

Bernužėlis gražus,
Bernytis patogus,
Bernužėlio skaistus veidas
Ir meilūs žodeliai.

Turu karvę juodą,
Pieno ji neduoda,
Turu ožką šeriamą,
Už ragučių keliamą.

Sūrio atsilaušu,
Sviesto užsitepsu,
Atsigėrus saldaus pieno,
Aisu gult ant šieno.


Kiti

Pirmoji diena po Užgavėnių vadinama Pelenų diena. Šią dieną bažnyčiose būdavo šventinami pelenai, gauti sudeginus praėjusių metų verbas. Pelenai barstomi žmonėms ant galvų primenant krikščionišką tiesą: „iš dulkės gimei, dulke ir pavirsi“. Pelenų paprastai tikintieji parnešdavo ir namo – namiškiams ant galvų pabarstyti. Ši diena laikoma ir pirmąja pavasario diena, mat Užgavėnių metu būna išvaroma žiema. Nuo šios dienos prasideda gavėnios periodas, kai negalima valgyti mėsos. Jis trunka iki pat Velykų.

Tą dieną žemdirbiai nesikeldavo anksti, laukdavo, kol išauš ir užtekės saulė t.y. keldavosi kaip pavasarį. Pelenų dieną senovėje apeigas atlikdavo prie namų židinio, kur buvo garbinama namų židinio ugnis dievybė Gabija, jos garbei buvo kepama duona, kad namus saugotų nuo gaisro, o po to pelenais barstydavo dirvas, gyvulius, žmones ir t.t.


Kiti

Sinoptikai sakė, kad šį savaitgalį bus 30 laipsnių šilumos: 15 laipsnių šeštadienį ir 15 laipsnių sekmadienį.

Kiti

Mįslės apie gamtą. Mįslės apie žiemą, pavasarį, vasarą, rudenį. Mįslės apie Kalėdas. Mįslės apie saulę. Mįslės apie vandenį.

  1. Anoj pusėj marių širmi žirgai žvengia, kitoj pusėj marių – kamanos blizga. (Žaibas ir griaustinis)
  2. Aš pats, pati plati, sūnus greitas, duktė akla. (Dangus, žemė, vėjas, naktis)
  3. Auksu mesta, sidabru austa, deimanto peiliu rėžta. (Vaivorykštė)
  4. Aukso lenta praskilo, visas pasaulis sukilo. (Saulė patekėjo)
  5. Aukso paklodė visą žemę apglobė. (Aušra)
  6. Be kojų, be rankų vartus atkelia. (Vėjas)
  7. Be kojų, be rankų duris atidaro. (Vėjas)
  8. Be kojų, be sparnų į medį įskrido. (Sniegas)
  9. Be rankų, be kojų, o gražiai piešia. (Šaltis)
  10. Be rankų, be kojų tiltą pastato. (Ledas)
  11. Be sparnų lekia, be kojų bėga. (Vėjas)
  12. Be rankų, be kojų gražiai teplioja. (Šaltis)
  13. Čia yra, čia nėra, bet niekuomet nežūna. (Mėnulis)
  14. Dega visą dieną, bet nesudega. (Saulė)
  15. Devynspalvis vandeninis kaspinas. (Vaivorykštė)
  16. Didelis kamuolys pilnas auksinių adatų prikištas. (Saulė)
  17. Dieną naktį eina, niekad nesustoja. (Upė)
  18. Dieną naktį joja, niekas kelio nepastoja. (Vėjas)
  19. Ėjau naktį, pamečiau sagtį, mėnuo rado, saulė pagavo. (Rasa)
  20. Ėjo pana per pievą, pametė perlų karolius, mėnuo rado, saulė surinko. (Rasa)
  21. Gale lauko du tilvikai plauko. (Saulė ir mėnulis)
  22. Glėbiu nepaimsi, saujoj neišlaikysi, kai bėga – nesuturėsi. (Vanduo)
  23. Ilgas ir plonas žolėje pasislepia. (Lietus)
  24. Ir plonas, ir ilgas, o kai ant žemės atsisėda – nesimato. (Lietus)
  25. Iš seno jaunas, iš jauno senas, ir taip nuo amžių jisai gyvena. (Mėnulis)
  26. Juoda karvė visus gyvius pargriovė. (Naktis)
  27. Juodas jautis dangų laižo. (Audros debesys)
  28. Kiaura bačka vandens pilna. (Šaltinis)
  29. Kur tu bėgi rangytine? Kas tau darbo nuskustine! (Upė ir pieva)
  30. Laukas nematomas, avys neskaitytos, piemuo raguotas. (Dangus, žvaigždės, mėnulis)
  31. Lekiu kaip ponas, tupiu kaip sakalas, visi manim džiaugiasi, bet po kojomis mindo. (Sniegas)
  32. Liūtas kriokia, visa žemė dreba. (Perkūnas)
  33. Manęs dažnai laukia, o kai ateinu – visi kaip patrakę nuo manęs bėga. (Lietus)
  34. Matau – negirdžiu, girdžiu – nematau. (Sniegas ir lietus)
  35. Medžio galva, sidabro plaukai. (Šerkšnas)
  36. Meška bėga, visa giria dunda. (Vėjas)
  37. Mėlynoj paklodėj daug baltų lopų. (Debesys danguje)
  38. Močia pasislėpė, tėvas pasirodė. (Saulė ir mėnulis)
  39. Nei gimsta, nei auga, nei miršta, o yra. (Akmuo)
  40. Nei šertas, nei girdytas, o diena dienon tunka. (Ledas)
  41. Neturi sparnų – padangėm skrajoja, neturi kojų – po žemę slankioja. (Lietus)
  42. Nors mus supa ir spaudžia, bet jo nematom. (Oras)
  43. Ore skraido, ant žemės guli, medyje tupi, ant rankos kaista, vandenyje prigeria, prie krosnies išnyksta. (Snaigė)
  44. Pati plati, pats dar platesnis, viena duktė mato, kita žabalė. (Žemė, dangus, diena, naktis)
  45. Pilna marška trupinių ir kampelis lašinių. (Mėnulis ir žvaigždės)
  46. Pilnas laukas urvelių. (Nupjauta rugiena)
  47. Pusė balta, pusė juoda, galuose raudona. (Diena ir naktis)
  48. Raudona ropė per dangų kopė, kuoduota pempė paskui ją tempė. (Saulė ir debesys)
  49. Rudenį gimsta, pavasarį miršta. (Sniegas)
  50. Seni kubilai, nauji dangčiai. (Užšalusios balos)
  51. Sidabro laukas be takų. (Ežeras)
  52. Skaisti graži mergužėlė mėlynoj pievoj vaikštinėja. (Saulė)
  53. Skrenda, skrenda, bet žemėn nenusileidžia. (Debesys)
  54. Sukarpyta, sudraskyta, laukuose išmėtyta. (Sniegas)
  55. Šimtais skaito, tūkstančiais skaito ir niekaip nesuskaito. (Žvaigždės)
  56. Šio ryto martaitė, perlų kepuraitė. (Rasa)
  57. Šulinyje sūris. (Mėnulis)
  58. Šventas buvo ir bus, bet į dangų nepaklius. (Kryžius)
  59. Šviesus mažas skritulėlis, bet ir šimtas arklių nepavežtų. (Saulė)
  60. Tarp dangaus ir žemės mėlyna juosta. (Oras)
  61. Toli žirgas žvengia, arti kamanos skamba. (Perkūnas)
  62. Už lango skiedros byra. (Sninga)
  63. Už kaimo grytelės kabo mėsos šmotelis. Šunys loja – pasiekti negali. (Mėnulis)
  64. Vandeniu maudo, ugnim spjaudo ir smarkiai bara. (Audra)
  65. Vasarą nesušyla, žiemą nesušąla. (Akmuo)
  66. Vidur dvaro blynas karo. (Mėnulis)
  67. Vienas lieja, antras geria, trečias auga. (Lietus, žemė, žolė)
  68. Visą šalį balta paklodė užklojo. (Sniegas)
  69. Visą dieną žibina, vakare šešėlius didina. (Saulė)
  70. Visas kelias žirniais nubarstytas. (Dangus ir žvaigždė)
  71. Žemiau už gyvatę šliaužioja, aukščiau už paukščius skraido. (Vanduo)
  72. Žiburys kamine, dundulys danguje. (Žaibas ir perkūnas)

Kiti

Niekaip kitaip negalėčiau pavadinti savo uošvio — visų
mūsų gerbiamo žmogaus, mūsų artimų šeimyninių santykių
globotojo ir puoselėtojo — tik antruoju Tėvu. Dėkoju, brangus
Uošvi, už gausą ir dėmesiu apvainikuotą mūsų gyvenimą.
Dėkoju už nuolatinį rūpestį anūkais.
… palinkėkite mano Uošviui sveikatos visa širdimi…
… palinkėkite mano Uošviui laimės daugybe žvilgsnių…
… palinkėkite mano Uošviui meilės visa krūtine…
… palinkėkite mano Uošviui vilties daugybe laimingų gyvenimų ir lemčių…
… visi pakelkime taures už mano Uošvį ir sudainuokime
Jam gyvenimo dainą „Ant kalno mūrai, joja lietuviai“…