Išgerkim Linksmoje kompanijoje aidi dainos, skamba stikleliai, po smagaus tosto nuvilnija juokas. Žodis suteikiamas arogantiškajam vakaro svečiui. Tas atsistoja ir pradeda kreipiniu: Draugai!.. Užstalė suūžia: kokie dar draugai! Draugų jau nebėra! Tada svečias į pašnekovus kreipiasi: Ponai! Ponai tik Paryžiuje, mesteli viena gerokai įraudusi dama. Piliečiai! tarsi šiaudo griebiasi kalbantysis. Mes juk ne teisme ar policijoje... Žmonės! meta paskutinį kozirį kalbėtojas. Nešauk taip! Juk mes ne miške... Tfu, nusispjauna kalbantysis. Nebežinau kaip kreiptis... Tad išgerkim! Taip reikėjo iš karto sakyti! Tad ir aš sakau: išgerkim!..
Labas mano () noriu pasakyti tau, kad šiandien tu labai () tu tiesiog esi () aš tau norėjau pasakyti, nes tu esi () man patinka tave () (įrašyk žodzius ir atsiųsk man)
Humoristinės dainos iš kitų žanrų išsiskiria pabrėžtinu komizmu. Jose vaizduojant bet kuriuos reiškinius, įvykius, sudaromos juokingos situacijos, išryškinami komiškieji jų bruožai. Humoristinių dainų tematika įvairi, tačiau dominuoja buitinės temos. Komiškoje šviesoje parodomi vyro ir žmonos tarpusavio santykiai, jaunimo meilės bei vedybiniai rūpesčiai. Iškeliamos šalintinos žmonių ydos (tinginystė, girtavimas, rūkymas…), šaipomasi iš jų būdo ypatybių (mušeika, pikčiurna, pagyrūnas…), elgsenos, išvaizdos. Dažnai šių dainų objektas yra tam tikro statuso (senis, našlys, senbernis, davatka), luomo (bajoras, ponas, samdinys), profesijos, tautybės (čigonas, žydas, prūsas), atskirų vietovių bei tarmių atstovai. Šiam žanrui priskiriamos linksmos dainelės apie gyvūnų (uodo, voro, žvirblio, ožkos, kiškio) nuotykius. Humoristinės dainos buvo dainuojamos įvairių sueigų, pasilinksminimų metu, tačiau nėra glaudžiai susijusios nei su apeigomis, nei su kuriomis nors buitinėmis tradicijomis.
Humoristinė daina “Matušaite miela, mylėk mane vieną”:
Matušaite miela, Mylėk mane vieną, Kaip tu aisi rugių kirst, Palik mane vieną.
Matušaite miela, Mylėk mane vieną, Pavelykie, matušaite, Int jaunimą aitie.
Matušaite miela, Mylėk mane vieną, Pavelykie, matušaite, Už kareivio aitie.
Kareivėlis gražus, Kareivuks patogus, Kareivužio trumpi rūbai, Prie šalies kardelis.
Matušaite miela, Mylėk mane vieną, Pavelykie, matušaite, Už bernelio aitie.
Bernužėlis gražus, Bernytis patogus, Bernužėlio skaistus veidas Ir meilūs žodeliai.
Turu karvę juodą, Pieno ji neduoda, Turu ožką šeriamą, Už ragučių keliamą.
Pirmoji diena po Užgavėnių vadinama Pelenų diena. Šią dieną bažnyčiose būdavo šventinami pelenai, gauti sudeginus praėjusių metų verbas. Pelenai barstomi žmonėms ant galvų primenant krikščionišką tiesą: „iš dulkės gimei, dulke ir pavirsi“. Pelenų paprastai tikintieji parnešdavo ir namo – namiškiams ant galvų pabarstyti. Ši diena laikoma ir pirmąja pavasario diena, mat Užgavėnių metu būna išvaroma žiema. Nuo šios dienos prasideda gavėnios periodas, kai negalima valgyti mėsos. Jis trunka iki pat Velykų.
Tą dieną žemdirbiai nesikeldavo anksti, laukdavo, kol išauš ir užtekės saulė t.y. keldavosi kaip pavasarį. Pelenų dieną senovėje apeigas atlikdavo prie namų židinio, kur buvo garbinama namų židinio ugnis dievybė Gabija, jos garbei buvo kepama duona, kad namus saugotų nuo gaisro, o po to pelenais barstydavo dirvas, gyvulius, žmones ir t.t.
Niekaip kitaip negalėčiau pavadinti savo uošvio — visų mūsų gerbiamo žmogaus, mūsų artimų šeimyninių santykių globotojo ir puoselėtojo — tik antruoju Tėvu. Dėkoju, brangus Uošvi, už gausą ir dėmesiu apvainikuotą mūsų gyvenimą. Dėkoju už nuolatinį rūpestį anūkais. … palinkėkite mano Uošviui sveikatos visa širdimi… … palinkėkite mano Uošviui laimės daugybe žvilgsnių… … palinkėkite mano Uošviui meilės visa krūtine… … palinkėkite mano Uošviui vilties daugybe laimingų gyvenimų ir lemčių… … visi pakelkime taures už mano Uošvį ir sudainuokime Jam gyvenimo dainą „Ant kalno mūrai, joja lietuviai“…